Ponios Stasės vyras pensininkas Petras žmoną ramino: girdi, nereikia jokių išankstinių kambario užsakymų: Palangos prieigose rasim tokių pat pensininkų. Tik su plakatais. Pasiderėsim ir gausim. „Septyniom dienom skiriu tau savo sutaupytus 700 litų“, – pasakė jis.
Stasė turėjo dar 700. Visai neblogai. Ir dar anūko dalis - dar 300. Iš viso – 1700. Savaitei. Po 242 litus ir 85 centus dienai. Žiauriai daug.
Bet benzinui – pirmyn ir atgal du kartus – nes pensininkas Petras savo žmoną Stasę ir anūką Mykoliuką tik nuvežė, o pats atgal grįžo (vėliau – parsivežti važiavo) išleido 600 litų. Atostogų savaitei liko 1100. Po 157 litus ir 14 centų dienai.
Bet kambarys su virtuvyte (anūkui reikia manų košę virti) parai kainavo 130 litų. (Centre: iki jūros – 200 metrų, iki Pramogų Gatvės – 220 metrų). Dienai liko… po 27 litus ir 14 centų.
Uogoms ir pomidorams – 7 litai ir 14 centų dienai. Liko po 20 litų.
Mylimiausia anūko pramoga – šokinėjimas į viršų su guma (toks atrakcionas). Nuo pirmadienio iki ketvirtadienio penkios tos atrakcijos minutės kainavo po 5 litus. (Šeštadienį ir sekmadienį Kauno berniukai – „gumyčių valdytojai“ už tą pačią paslaugą prašė jau septynių litų. Močiutė Stasė pasiuntė juos tolyn ir 14 litų sutaupė). Ir liko jiedviem po 15 litų dienai.
Ir nuo dabar prasideda visai nesuprantami dalykai. Maisteliui (sau ir anūkui viską, išskyrus duoną, pirko turguje) kasdien dar išleisdavo po… 15 litų. Ir, atrodo, nieko – jokių pinigų – nebeliko.
Bet dar kasdien juodu nueidavo į šaudyklą. (10 šūvių – 5 litai). Iš viso – 60. (Jau minus 60).
Dar kasdien jie pasilepindavo ir viena-kita porcija ledų. (O po ilgų derybų dar du vakarus pirko ir tą keistą beskonę bei nesveiką cukraus vatą). Jau minus 100.
Per septynias dienas jie penkis kartus kukliai vakarieniavo kavinėje: vidutiniškai po 25 litus. Minus 225. Dar važinėjo mašinytėmis. Minus 250.
Dar močiutė Stasė nusipirko sau auskariukus, o anūkui Mykoliukui - marškinėlius su užrašu „Mes nugalėsim!“.
Dar tris mažiau lietingus vakarus jie nuomojo dviračius.
Dar pirko kryžiažodžių žurnalą ir keturis laikraščius. Jau vieni minusai.
Dar Mykoliuko broliukui lauktuves suruošė: muilo burbulinę. O broliukų mamai – artėjančio gimtadienio proga – pirko kvepaliukus.
Dar močiutė Stasė savojo gimtadienio proga nusipirko visai neblogo Čilės vyno (13 litų). O po to – parduotuvėje „Maximas“ – kinišką to vyno atydarytuvą-kamščiatraukį (4 litai).
Bet kiniškam kamščiatraukiui Čilės vynas nepatiko: jis – nulūžo.
Tada močiutė–poniutė Stasė bandė vyną peiliu atidaryti. Persipjovė ranką. (Tvarstis kainavo apie 4 litus). O vynas su užlūžusiu kamščiatraukiu buvo išneštas į gatvės šiukšliadėžę ir gražiai jon pastatytas. Buvo šeštadienis. (Šeštadieniais Palangoje šiukšlių dėžių niekas nevalo. Ir tai mūsų istorijai yra svarbu).
Sekmadienį Stasės ir Mykoliuko į Vilnių parvežti atkeliavo pensininkas Petras. Pasigyrė jiems Kalvarijų turguje iš čigonės pirkęs kontrabandinių cigarečių ir taip sutaupęs – už du blokus – 80 litų.
Stasė Petrui papasakojo apie Kiniją ir nekokybiškus jos atidarytuvus.
„Ar bent skanus vynas buvo?“ – paklausė Petras. „Į šiukšlių dėžę išmečiau“, – pasakė Stasė. „Į kurią?“ – paklausė Petras. Mykoliukas pasisiūlė parodyti. Ir nuvedė senelį.
Pilnoje šventiškai pasipuošusių Lietuvos piliečių gatvėje (sekmadienis) senovišką kaklaryšį pasirišęs pensininkas Petras iki alkūnės įkišo ranką į dėžę. Butelis su užlūžusiu kamščiatraukiu gražiai stovėjo tarp ledų popierėlių ir obuolio nuograužų. Apsidairęs ištraukė. Ir nunešė į seno „Fordo“ bagažinę.
Dar po dviejų parų – jau Vilniuje – Petras prie šiukšliadėžės sutiko čia nuorūkų pasirinkti atėjusį ir kažkada vicemeru dirbusį Antaną. Šalia Antano stovėjo puspilnis kibiras su… mėlynėmis. (Gal iš kokios bobutės atėmė, gal pavogė?). „Sveikas“, – pasakė jam Petras. „Pirk“, – pasakė jam Antanas. Bet pirkti nereikėjo. Išmainė mėlynes (su visu plastmasiniu kibiru) į Čilės vyną. „Vienas juokas atkimšti“, – pasakė Antanas. Ir jiedu atsisveikino.
Atnešęs mėlynes gyvenimo draugei Stasei, Petras, galiausiai, paklausė apie tai, kas jam jau beveik savaitę ramybės nedavė: „Kaip jūs ten išgyvenot, toj Palangoj? Turėjot pinigų pritrūkti, bet nepritrūkot…“.
„Ar matei tą mėlyną Mykoliuko lagaminą? Tą, kurį pats ir atvežei?“ – paklausė Stasė. Petras atsakė, kad matė. „Ar matei, kaip sunkiai jį tempiau?“ – darsyk paklausė Stasė. Petras vėl atsakė, kad matė.
„Tai, va, – pasakė Stasė. – Jame bulves vežiausi į Palangą. Ir košę darėm, ir blynus skaniausius kepėm. Ir dar šešias namo parsivežiau…“
„Ką šešias?“ - paklausė Petras. „Bulves“, – atsakė jam Stasė…
POST SCRIPTUM. Reikia paaiškinti, kodėl rašinėlis taip vadinasi. Taigi, ne pats sugalvojau. Kai TV kanalas „Travel“ rodo apie keliones į Lietuvą, tai paantraštė visuomet būna tokia: „Trečios klasės kelionės“. Kažin, kodėl gi taip?
