Buvęs ECB vadovas pažymėjo, kad šiuo metu pasaulinė ekonomika išgyvena trečiąjį krizės etapą - valstybės skolų krizę. Pasak J. C. Trichet, ji prasidėjo 2009 m. pabaigoje, ir ją iš dalies pakurstė pastangos išvengti krizės realiojoje ekonomikoje, kuri būtų dar pražūtingesnė už 1929 m. Didžiąją depresiją. 2009 m. viduryje abipus Atlanto vandenyno buvo išleistos vienodos sumos, siekiant užkirsti kelią depresijai: maždaug po 27 proc. JAV ir Europos BVP: teikiamos garantijos, rekapitalizuojami bankai, steigiami „blogieji bankai“. Tokiems žingsniams ryžtasi tikintis išvengti finansinio sektoriaus griūties.
J. C. Trichet pabrėžė, kad valstybės skolų krizę išprovokavo ne vien tik bandymai gelbėti bankus, bet ir nesėkmingi vyriausybių bandymai vykdyti Stabilumo ir ekonomikos augimo pakto sąlygas. Tačiau net jeigu vyriausybės ir būtų vykdžiusios visas pakto sąlygas ir paisiusios visų jo taisyklių, to nebūtų pakakę. Ekonomisto nuomone, trūko dar vieno svarbaus komponento - bendros ekonominės ir finansinės politikos reguliavimo.
Komentuodamas situaciją euro zonoje, J. C. Trichet sakė, kad situacija gana paradoksali. Vertinant euro zoną kaip visumą, jos biudžeto deficitas siekia vos pusę Japonijos, JAV ar Didžiosios Britanijos rodiklių. Euro zonos mokėjimo balansas subalansuotas, tuo tarpu Jungtinėse Valstijose fiksuojamas disbalansas. Taigi euro zona kaip visuma gali būti laikoma puikios formos stambia pramonine išsivysčiusia šalimi, ir pagrindinė jos problema yra jos vadovavimas. Norint jį patobulinti, būtinas kokybinis šuolis, teigia buvęs ECB vadovas.
Kalbėdamas apie konkrečius euro zonos gelbėjimo žingsnius, J. C. Trichet pažymėjo: „Visų pirma, mums reikalingas sustiprintas Stabilumo ir ekonomikos augimo paktas. Antra, būtina užtikrinti konkurencingumo ir disbalansų rodiklių kontrolę pačios valiutos sąjungos viduje. Ir trečia, mums būtina bankų sąjunga, tai yra kontrolė euro zonos lygmeniu, tiesioginės rekapitalizacijos galimybė ir indėlių garantavimo fondas“.
Kalbėdamas apie papildomas situacijos stabilizavimo priemones euro zonos ekonomikose, J. C. Trichet pridūrė: „Kaip išimtį siūlau ekonominės ir mokestinės federacijos principą. Jeigu šalys nesilaiko taisyklių ir susitarimų, taip keldamos pavojui eurui, bendrija turi turėti galimybę reikalauti, kad tos sąlygos būtų įvykdytos. Aš siūlau absoliučiai demokratinę procedūrą: Europos Komisija pateikia ES Tarybai pasiūlymą, ir tuo atveju, jeigu Taryba jam pritaria, Europos Parlamentas turi priimti sprendimą dėl šių sąlygų. Tokia procedūra turi būti taikoma tik išimtinais atvejais - tuomet, kai iškyla pavojus valiutos sąjungos stabilumui. Tol, kol visų susitarimų laikomasi, fiskalinė politika išsaugo nacionalinį suverenitetą“.
Kalbėdamas apie euro perspektyvas, J. C. Trichet sakė esąs įsitikinęs, kad bendroji Europos valiuta išliks. „Ši valiuta pasižymi ypatingu stabilumu. Atkreipkite dėmesį į tai, kad Šveicarija, stipri ir gerai valdoma valstybė, susiejo savo franką būtent su euru“, - pastebėjo jis. Be to, buvusio ECB vadovo nuomone, Graikija išliks valiutų sąjungoje. „Aš tikiu, kad toks scenarijus atitinka pačių graikų, Graikijos vyriausybės, taip pat ir kitų euro zonos narių norus. Tačiau visi susitarimai dėl šalies išlaidų mažinimo turi būti įvykdyti“, - pabrėžė jis.
