- Kuris darbas teikia daugiau malonumo – žurnalistinis ar politinis?
– Man abi sferos įdomios. Žurnalistika yra tas pagrindas, kuriuo naudodamasis aš nusitiesiau kelią į politiką. Anais laikais darbas televizijoje suteikė žinomumą, tad rinkimuose tai man buvo didžiulis pliusas. Dirbdamas politinį darbą esi neatsiejamas nuo gandų, šmeižto ir apkalbų. Aš tai atlaikiau, nes šmeižtas niekaip prie manęs nelipo. Žurnalistika ir politika turi bendrų dalykų – tokiam darbui reikia žinių. Kadangi turiu ir žurnalistinės, ir politinės patirties, galėčiau grįžti į žiniasklaidą – televizijai mano veidas gal ir nebetiktų, tačiau radijuje galėčiau dirbti – balsas nepasikeitęs.
- Kokie honorarai buvo anuomet? Koks buvo pirmasis jūsų honoraras?
– Honorarai buvo įvairūs. Jie priklausydavo nuo konkrečios situacijos ir bendro honorarų fondo. Jei buvai kūrybingas, jei tavo komentarus spausdindavo, galėjai turėti pinigų. Mano atlyginimas siekė apie 140 rublių, tačiau dar galėjau gauti honorarą, kuris buvo didesnis net už patį atlyginimą. Pirmasis mano honoraras buvo apie 40–50 rublių.
- Ar leidžiate sau paišlaidauti? Kokiems pirkiniams negaila pinigų?
– Kartais aš, nieko nesakydamas žmonai, nuperku gėlių damoms Seime. Dovanoju jas toms, kurios pakliūva po ranka. Kitą kartą, kai pasitaiko kokia proga, nuperku gėlių ir eidamas Gedimino prospektu dovanoju kas trečiai sutiktai simpatiškai moteriai. Aišku, vyresnėms, nes kitaip kiltų visokių įtarimų. Pinigų negailiu ir knygoms. Žinoma, kartais dėl to ir su žmona apsipykti tenka. Anuomet už knygas negailėdavau pakloti ir tikrai didelių sumų. Viename antikvariate Sankt Peterburge įsigijau vienatomę amerikietišką enciklopediją ir sumokėjau 180 rublių. Tokia suma būdavo labai geras mėnesio atlyginimas. Žmonai šito nesakiau. Po metų ji pastebėjo ir kilo skandalas. (Juokiasi.) Na, o daugiau man pačiam nieko ypatinga nereikia, nes ir taip esu pakankamai remiamas valstybės. Gyvenu senoviniu režimu ir taip gyventi man yra lengviau.
- Turbūt kaip tikras ponas golfo nežaidžiate?
- Ne, tokių poniškų ir „ekskliuzyvinių“ žaidimų nežaidžiu. Aš šachmatais su visu pasauliu savo kompiuteryje pakariauju ir man to užtenka.
- Kokiu didžiausiu sukauptu materialiniu ir gyvenimišku turtu galite pasidžiaugti?
- Turėdamas didelę gyvenimo patirtį galiu pasakyti, kad patys svarbiausi – dvasiniai turtai. Šiuo metu neturiu jokių didelių materialinių turtų. Žinoma, kadangi esu valdžios žmogus, aplinkiniams buvo keista, kad tų turtų neturiu. Kartą žiniasklaidos žmonės ieškojo kokios nors „juodos dėmės“, pavyzdžiui, sodo namelio. Na, o tokiam žmogui kaip aš ir sodo namelis turėtų būti atitinkamas. Ieškojo, ieškojo, taip nieko įspūdinga ir nerado.
Uždirbau aš užtektinai ir šiais, ir anais laikais, bet tai pasiekta mano paties rankomis. Užsidirbti savo jėgomis mane mokė tėvai – jie buvo pavyzdys man. Malonu pasidžiaugti, kad buvau pirmasis etatinis televizijos komentatorius ir laidos vedėjas. Šis darbas mane išmokė prisiimti atsakomybę – reikėjo kalbėti taip, kad visi galėtų suprasti, ir nesuteikti nė menkiausios galimybės kam nors prisikabinti. Galiu pasakyti, kad dirbdamas šį darbą jaučiau malonumą. Taigi televizijos komentatoriaus darbas man ir buvo pats aukščiausias laimėjimas bent jau anais laikais. Dabar džiaugiuosi matydamas savo parašą tarp 124 signatarų, atkūrusių Lietuvos nepriklausomybę, parašų, ir tuo, kad man buvo suteikta galimybė tris kartus vadovauti Seimui.
- Nekilnojamojo turto įsigijote dirbdamas žurnalistinį darbą ar būdamas valdžioje?
– Pirmą butą gavau, kai dar dirbau dienraščio „Tiesa“ redakcijoje. Tas butas labai ypatingas – apie 60 kvadratinių metrų ploto kambarys, padalintas į tris dalis. Viename mažyčiame kambarėlyje, kuriame buvo vienas langas, glaudėmės kartu su žmona. Vėliau Antakalnio mikrorajone gavau dviejų kambarių butą. Dirbdamas Ministrų kabinete gavau erdvesnį butą Vilniuje, Šeimyniškių gatvėje, iki šiol jame ir gyvenu. Galbūt daugelis mano, kad pasistačiau namą Turniškėse. Laimė, tie, kurie taip mano, labai klysta. Prieš keletą metų, kai nekilnojamojo turto kainos buvo dar nedidelės, kartu su sūnumi nusipirkome dviejų kambarių butą Druskininkuose. Netgi tuomet, kai vadovavau Seimui, iš buto Šeimyniškių gatvėje niekur nesikėliau – apsaugos darbuotojai paimdavo mane iš namų, nuveždavo į darbą ir palydėdavo namo.
- Turbūt nuoširdžiai džiaugiatės, kad pavyko išvengti būsto paskolos ir be jos įsigyti stogą virš galvos?
– Galiu pasakyti, kad taip. Žinoma, galimybė imti paskolą buvo, kai vyko namo renovavimas. Namas buvo toks skylėtas, kad net tada, kai visi langai ir durys buvo uždaryti, pro plyšius pleveno mano suvenyrinis žurnalistinis apdovanojimas – plunksna. Dėl tos renovacijos buvo kilęs tikras karas. Iš mūsų reikalavo, kad užstatytume butą ir imtume paskolą. Aš tam prieštaravau, nes nesu vargšas, uždirbu pakankamai – išsivertėme be paskolos. Nesiskolinau ne dėl to, kad nepasitikiu bankais, bet tiesiog nemėgstu būti kam nors skolingas.
- Pats kam nors skolinate?
– Kadangi jau nuo mokyklos laikų buvau taupus, negeriantis, nerūkantis, pinigų susitaupydavau. Jei mama ar tėtis ten kokį rublį ar kapeiką duodavo, visi žinojo, kad jei jau kam nors bėda – iš Česiaus galima pasiskolinti. Yra ir tokių, tiesa, jie dabar kapuose, kurie ir neatidavė skolų – rublį, vieną kitą.
- Ar turtingas žmogus yra įtakingas?
– Šiais laikais turtingas žmogus atrodo vertingesnis ir daugelio žmonių labiau vertinamas. Tokia sistema man nėra prie širdies. Turtas ir turto vaikymasis man nesvarbūs. Štai intelektualinis turtas – jau kita kalba.
- Ar į politiką ėjote ir dėl finansinių paskatų?
– Į politiką ėjau iš gana gerai apmokamų pareigų. Dirbdamas žurnalistinį darbą gaudavau ir algą, ir honorarą, tad pinigų netrūko. Atlyginimas man nebuvo reikšmingas – turėjau vidinį norą keisti situaciją valstybėje. Kai viską pavyko įgyvendinti – kilo pareigos, kilo ir atlyginimas. O tuo metu, kai buvo atkuriama nepriklausomybė, net nežinojau, koks bus tas atlyginimas parlamente.
- Jei nežinojote, koks bus atlygis už darbą ir užmerktomis akimis puolėte į darbą, kaip pavyko pragyventi tuo metu?
– Tikslių skaičių neprisimenu, bet jie buvo aukščiau vidurkio. Tuo metu galėjai gauti tą atlyginimą, kurį turėjai, ir dalį atlyginimo būnant parlamente. Žinoma, mano žmona taip pat dirbo, tad pragyventi pavyko ir jokių problemų nebuvo, juk gyvenome taupiai. Daug išlaidų nereikėjo ir tų aspiracijų turėti prabangius rūmus ar brangų automobilį aš niekada neturėjau. Džiaugiuosi, kad žmona mane palaikė ir nespaudė: „Žiūrėk, čia kaimynas kiek turtų turi. Kitas viršininkas tik vieną kadenciją Seime, o jau va kaip gyvena...“
- Ar pradėjęs dirbti galvojote apie senatvę, kad jau reikia kaupti, taupyti?
– Kartu su žmona į taupomąją kasą kažkiek pinigų įnešdavome, jei atlikdavo nuo gyvenimiškųjų išlaidų. Kukliai gyvendami galėjome šiek tiek sutaupyti. Kai gimė sūnus, gyvenome tokioje sistemoje, mat pats sūnus galėjo save išlaikyti. Nei man, nei žmonai nereikėjo mokėti viengungio mokesčio.
- Kaip jums atrodo, kokios sumos užtenka norint normaliai pragyventi Lietuvoje?
– Nesu vokietis ir namų biudžeto neskaičiuoju. Kai bankomate pasižiūriu, pastebiu, kad po kiekvienos algos šiek tiek susikaupia. Na, o man ir žmonai pragyventi užtenka 2–3 tūkst. Lt. Žinoma, į šią sumą neįskaičiuoju išlaidų nelaimių, ligos atvejais ar kokių nors išsidirbinėjimų perkant delikatesus ar alkoholį.
- Esate patyręs žmogus – patarkite, kaip jaunam lietuviui, įklimpusiam į skolas, užsidirbti ir vėl džiaugtis gyvenimu?
– Reikia stengtis, dirbti ir ieškoti darbo. Dažnas darbdavys nori darbuotojo, turinčio patirties, – reikia pradėti dirbti dar mokantis mokykloje ar studijuojant. Reikia suktis, o ne laukti, kol keptos dešrelės ar keptos kriaušės kris į burną iš dangaus.
- Kaip gyvenant Lietuvoje tapti turtingam?
– Turtingi Lietuvoje gali tapti išmanūs verslininkai, iškilūs mokslininkai, garsūs menininkai arba žymūs sportininkai.
- Kuo būti pelningiau - politiku ar verslininku?
– Manau, kad verslininku, nes protingas verslininkas gali prasimanyti pinigų ir sau, ir tiems, kurie su juo dirba. Tačiau verslininkas turi būti padorus – mane pašiurpino, kai sužinojau, kad bankininkai per krizę uždirbdavo milijardus. Mano žodžiai, išsakyti prieš 30 metų, pasitvirtino – kapitalistai nėra angelai.
- Ką galite pasakyti žmonėms, kurie be sustojimo burba ant politikų ir mano, kad jie yra pertekę pinigais?
– Dirbant politikoje įstatymas nedraudžia dalyvauti versle, tačiau draudžia daryti tiesioginę įtaką ir priimti sprendimus savo verslui pagerinti. Visi draudžiami dalykai iš karto yra pastebimi. Galiu pasakyti, kad dauguma Seimo narių gyvena iš savo algos. Juk buvo istorijų, kai atlikęs savo darbą Seime žmogus negalėjo rasti kito darbo, o kai kurie netgi nusižudė. Žmogaus niekas nepriėmė, nes jis dirbo Seime. Ir aš pats nepralobau šitiek metų dirbdamas valdžioje. Manau, kad kaltinti politikus yra tam tikra mada.
- Ar save laikote turtingu?
– Ne, turtingas nesu, bet ir vargšu savęs nelaikau. Apskuręs juk nevaikštau. Man nereikia nei aukso žiedų, nei laikrodžių ar kitų brangių daiktų.
- Teko naudotis banko paslaugomis – imti paskolą, pirkti reikiamą daiktą išsimokėtinai?
– Banko paslaugomis nesinaudoju. Anuomet naudojausi taupomąja kasa, o dabar tik bankomatu. Jokių paskolų, jokių lizingų man nereikėjo. Automobilio aš taip pat niekada neturėjau ir juokais kadaise sakiau: arba mane vežios asmeninis vairuotojas, arba aš vaikščiosiu pėsčias. Taip ir buvo.
- Kaip suktumėtės iš padėties, jei prarastumėte visą savo turtą?
- Yra artimieji, giminės ir draugai, kreipčiausi į Darbo biržą. Žinoma, yra kraštutinė priemonė – galima eiti prašyti išmaldos prie bažnyčios. Pats esu per gyvenimą ne vieną išmaldą davęs, tai gal ir man kas nors duotų.
- Ar sąskaitos už komunalines paslaugas jus slegia?
– Taip, mano žmona keikiasi dėl tų sąskaitų, o aš ramiai sumoku. Aš pats dėl sąskaitų nesiskundžiu, negaliu sakyti, kad neišgaliu sumokėti. Visus mus kankina kainos, tačiau turime sukąsti dantis ir kentėti. Toks gyvenimas, kad tenka gyventi nejaukiame pasaulyje.
– Ką manote apie skaitmenines knygas? Ar jos išstums iš rinkos mums įprastas popierines?
– Skaitmeninės knygos yra geras dalykas, tačiau popierinė knyga man yra vertingesnė. Dievaži, juk tai gyva knyga, o ne elektroninis substratas. Mano vaikas ir anūkas tomis skaitmeninėmis naudojasi, tačiau aš esu konservatyvių pažiūrų ir man jos ne tokios priimtinos. Knygų skaitmenizavimas yra teisinga kryptis, tačiau viso pasaulio knygų ir intelektualinio turto nesugrūsi – praeis labai daug laiko, kol viskas atsiras kompiuteriuose. Juk kai tik atsirado televizija, buvo kalbama, kad dings laikraščiai, tačiau laikraščiai egzistuoja iki šiol. Kiekvienas renkasi informacijos priemonę, kuri jam atrodo patrauklesnė.
- Kaip leidžiate savo atostogas – vykstate į egzotiškas šalis, o gal lekiate slidinėti?
– Aš visą laiką dirbu nesustodamas, nes man patinka mano darbas ir aš jame pailsiu. Tačiau retsykiais vykstame į Palangą arba į Druskininkus. Pastarąjį kartą užsienyje poilsiavau Bulgarijoje – sovietiniais laikais, ir dar rugsėjo mėnesį.
- Kodėl renkatės poilsį Lietuvoje?
– Man patinka ilsėtis gimtinėje. Be to, nenutolstu nuo įvykių, man viskas rūpi. O Lietuva yra nuostabus kraštas, kuriame galima puikiai praleisti atostogas.
- Kokios sumos užtenka poilsiui Lietuvoje?
– Anksčiau pirkdavome kelialapius į įvairias sanatorijas. Tačiau ir dabar užtenka turimų išteklių, nes jokių didelių poreikių man nereikia – kaip skaičiau knygas, taip ir tebeskaitau. Žmona eidavo į pajūrį degintis, o tai juk irgi nereikalauja didelių išlaidų.
