Girdisi vis daugiau komentarų apie tai, kaip Lietuvoje gyventi blogai, kokia vyriausybė yra niekšinga, atlyginimai maži, žmogus nevertinamas, apgaudinėjamas ir apvaginėjamas. Vienas komentaras įsiminė labiausiai, žmogus parašė, kad balsuos už tuos, kurie įsipareigos pakelti minimalų atlyginimą iki 1500 litų. Įdomu iš kokių lėšų?
Bet apie viską paeiliui. Nesiruošiu diskutuoti apie blogą Tėvynę su anonimais ir viską nekonstruktyviai keikiančiais, nieko nesiūlančiais arba siūlančiais, bet nedarančiais. Pateiksiu šiek tiek faktų, ką davė valstybė kiekvienam iš mūsų.
Pradžia. Gimė žmogus. Jo mama arba tėtis turi vienas ilgiausių apmokamų motinystės-tėvystės atostogų ES (esame itin verslūs ir sumanūs, kai galime manipuliuoti išmokomis. Kai kurių mamų-tėčių uždarbiai prieš vaiko priežiūros atostogas šauna į viršų. Įdomu, ar tie kombinatoriai irgi piktinasi, kad valstybė bloga?).
Dveji metai, žinoma, ne 3-5 apie kuriuos mini raidos psichologai, bet mama arba tėtis prabuvęs namie 3-5 metus, ko gero, patirtų rimtų sunkumų darbindamasis ar adaptuodamasis darbe. Taigi, Tėvynė jau davė.
Kitas etapas – lopšelis darželis. Palikti vaiką ikimokyklinėje įstaigoje visą dieną, nuo 7 ryto iki 18 val., kurioje jis triskart maitinamas, yra prižiūrėtas, ugdomas ir skatinamas socializuotis – kainuoja maždaug 200 litų per mėnesį. Brangu? Palyginti su kuo.
Jei kalbėsime apie privačius darželius – kainos juose apie 1000-1500 litų per mėnesį, tad valstybinė įstaiga pigesnė vidutiniškai penkis kartus. Žinoma, yra alternatyva – močiutės, giminės, artimieji, tik ar tokią alternatyvą turi visi? Auklės darbas už tokį laiką taip pat kainuoja daugiau nei 1000 litų, papildomai apmokant pravažiavimą ir suteikiant galimybę maitintis. Valandinis auklės įkainis dažnai prasideda nuo 5 litų val.
Tad auklė, prižiūrinti vaiką darbo dienomis nuo ryto 7-8 iki vakaro 18-19 kainuoja irgi virš 1000 litų. Taigi, ar 200 litų per mėnesį yra brangu? Be to dar yra įvairių nuolaidų jaunoms, studentų ir socialiai remtinoms šeimoms. Privačios auklės, kiek žinau, nuolaidų nesuteikia. Kas apmokėjo skirtumą tarp valstybinės ugdymo įstaigos ir alternatyvos – privačios auklės? Tėvynė vėl davė.
Vidurinis išsilavinimas nekainuoja. Visai. Tėvynė trečią kartą duoda, sumoje jau 18 metų. Žinoma, susipratę tėveliai kažkiek susimeta papildomoms reikmėms mokykloje, bet tai nebūna kažkokie itin dideli pinigai mokslo metų metu.
Aukštasis mokslas Lietuvoje nemokamas. Nemokamas tiems, kurie gerai mokėsi vidurinėje, Tėvynė jiems duoda ketvirtą kartą. Jei jaunas žmogus nutarė derinti mokslą ir darbą – jam belieka naudotis ištęstinėmis studijomis. Jos mokamos. Girdime daug pasipiktinimų, kad mokslas brangus, jei nepapuolei į valstybės finansuojamas vietas.
Palyginti su kuo brangus? Taip, užsienio universitetuose ir kolegijose yra nemokamų mokslo vietų, tačiau gyventi kokioje nors Olandijoje nemokama galimybė nesuteikiama. Na, gal atskirais atvejais. Maistas, pragyvenimas, pramogos, kelionės kainuoja. Tad tenka dirbti, nes Olandijoje už 800 litų nepragyvensi, ką galima būtų realizuoti gyvenant kartu su tėvais Lietuvoje.
Studijų kaina. Tarkime, kad populiarios vadybos, teisės ar ekonomikos studijos kainuoja apie 15 tūkst. litų už 4-6 mokslo metus, priklausomai nuo studijų formos. Brangu? Palyginti su kuo. Jei Europoje gaudamas nemokamą mokslą turėsi mokėti už pragyvenimą ne mažiau 2-3 tūkst. litų, tai 15 tūkst., tarkim, už 4 mokslo metus yra 3,75 tūkst. litų už vienus mokslo metus arba 1,875 tūkst. litų už semestrą. Jaunas žmogus neturi sukaupęs 15 tūkst. litų, tačiau Lietuvos valstybinis mokslo ir studijų fondas suteikia galimybę skolintis.
Beje, skolintis labai patraukliomis sąlygomis – penkiolikai metų (kažkurį laikotarpį, berods, buvo 10 metų, tad skaičius reikėtų dauginti iš 1,5 jei mokslas jau buvo tiek pabrangęs, kiek kainuoja šiemet) su fiksuotomis maždaug 5 proc. metinėmis palūkanomis studijų metu mokant tik palūkanas. Brangu? Paskaičiuokime (skaičiai apytiksliai). Jei studijų mokestis už semestrą yra 1,875 tūkst. litų, tai metinės palūkanos sudaro apie 94 litus. Vadinasi pirmą semestrą kas mėnesį studentas moka (94 litus padalint iš 12 mėn.) = 7.83 lito!
Antrą semestrą bankas mokymo įstaigai perveda dar 1,875 tūkst. litų ir studentas turi mokėti 7.83×2 = 15.66 lito per mėnesį! Ir taip kas semestrą išmoka bankui padidėja 7.83 lito į mėnesį. Didžiausias mokestis pasiekiamas paskutinįjį – 8-ąjį semestrą (jei mokomasi 4, o ne 6 metus) – apie 63 litus! Ir tik po dvylikos mėnesių baigęs mokslus studentas pradeda mokėti paskolą kartu su palūkanomis, kuri sudaro apie 1,050 tūkst. litų per metus arba 87.5 litų per mėnesį!
Beje, bankui mokama suma, mažėjant paskolos sumai (linijiniu metodu) nuolat mažėja. Taigi, ar dirbantis žmogus (tikėtina, kad per 12 mėnesių po studijų baigimo absolventas įsidarbins) turi didelę naštą mokėdamas mažiau nei 100 litų? Kiek tai nesurūkytų pakelių cigarečių ar vakarėliuose neišgertų bokalų alaus? Nedaug reikia atsisakyti. Tėvynė vėl duoda. Nebent kažkas nutaria, kad vakarėliai smagu, o mokslas nuobodu.
Ar dar mažai Tėvynė mumis pasirūpino? O ką davėme jai per tuos 20 kelis metus, kol tėvai gavo pinigus vaiko priežiūrai, nedaug mokėjo už lopšelį-darželį, praktiškai nemokėjo už vidurinį išsilavinimą, ir esant geriems pažymiams, už aukštąjį mokslą? Žinoma, jei studijas ir vadovėlius iškeitėme į nuotykius ir vakarėlius, neišmokome doro amato, neįgavome profesijos ar specialybės – kas už tai atsakingas?
Smulkiau nerašau apie sociologų minimą skurdo ratą, į kurį patekusiems vaikams iš socialiai remtinų šeimų daug sunkiau save realizuoti gyvenime, nes jie turi mažiau paskatinimo gerai mokytis vidurinėje ir siekti aukštojo mokslo, bet ir šioje vietoje valstybė taiko įvairias nuolaidas studijoms bei socialines stipendijas.
Medijų antraštės rėkia „absolventai be darbo, emigruoja!“. Kas atsakingas, kad absolventas pasirinko, gal ir madingą, bet mažai naudingą specialybę, pagal kurią susirasti darbo yra itin sunku? Kiek abiturientas įdėjo pastangų domėdamasis, kokia jo pasirenkamos specialybės paklausa bus po studijų metų? Seniai negyvename socialinėje utopijoje, kur už visus viskas numatyta ir apgalvota.
Darbo rinka yra turgus, kuriame jaunas žmogus turi save parduoti arba kurti savo verslą. Ne valstybė atsakinga už mūsų atlyginimus, tik mes patys turime pateikti rinkai savo entuziazmą, žinias, gebėjimus, patirtį (jei sukaupėme, pvz. studentavimo metu) ir už tai gauti atlygį.
Reikalauti atlygio neturint paklausios specialybės yra absurdas, nes už neįsigytą specialybę negalime kaltinti Tėvynės, ji ir taip daug davė. Lygtai turėtų moralinę teisę streikuoti pedagogai, tik ar jie pakankamai gerai paruošė mokinius gyvenimui, išmokė verslumo, kad absolventai galėtų kurti verslus, darbo vietas, mokėti daugiau mokesčių, papildyti biudžetą ir sudaryti atlygio padidinimo galimybę tiems patiems pedagogams?
Ko vertas komentaras „balsuosiu už tuos, kurie pakels minimalų atlygį iki 1,5 tūkst. litų“? Iš ko pakels? Juk nepravalgome mėnesiui skirtų pinigų per dvi savaites. Tik savęs nerealizavęs žmogus gali be perstojo keikti savo valstybę ir nematyti asmeninės atsakomybės už tai, kad pats yra rinkoje nereikalingas. Kaip, pvz., dirba stilistė? Ji stengiasi būti paklausi, suteikti kokybišką paslaugą, rinkti pastovių klientų ratą ir užsidirbti.
Kaip atrodys, jei stilistė reikalaus, kad valstybė pakeltų atlyginimą? Valstybė turi stilistei parūpinti klientų? O jei ji nevalyva, blogai kerpa? Valstybė suteikė galimybę įsigyti vieną ar kitą specialybę, o jau mūsų atsakomybė kaip mes ją pasirinksime, mokysimės ir dirbsime.
Taigi, turime laisvę, bet laisvė neegzistuoja be atsakomybės. Kitą kartą parašysiu apie atsakomybę renkant politikus, nes ne tik jie kalti, kad yra korupcija ir įstatymai neveikia. Lygiai tiek pat kalti mes patys, nes renkame neatsakingai, patikėję populistiniais pažadais ir net nepasidomėję asmeniškai kaip nauji deputatai atliks savo pareigą ir kokią prisiims atsakomybę, jei neatliks arba atliks netinkamai.
