Ministerijos nuomone, be šių įrenginių mokiniai negali pilnavertiškai mokytis, todėl ši programa yra būtinai reikalinga ir verta tų milijonų. Akcentuojamas argumentas, jog mokiniai dėl tų blizgančių daikčiukų kur kas labiau norės keliauti į mokyklą ir jų lankomumas pagerės. Įdomu.
Tačiau ar iš tiesų tai yra būtina? Lažinuosi, jog dauguma skaitančių šį tekstą mokykloje neturėjo nei išmaniųjų telefonų, nei planšetinių ar nešiojamųjų kompiuterių, o nemaža dalis, ko gero, apskritai neturėjo net stacionaraus kompiuterio namuose. Tačiau visos šios aplinkybes nesutrukdė sėkmingai mokytis, o ir kažin ar kompiuterinio raštingumo stoka taip pat labai skundžiamės.
Ar kompiuteriai iš tiesų padidins ne tik galimybes bet ir norą mokytis? Ar tai nebus tik dar vienas veiksnys, kuris atitrauks jaunosios kartos dėmesį nuo matematinių formulių ar lietuvių literatūros istorijos prie įvairiausių programų ir žaidimų (nepamirškime, jog į „išmanizacijos“ programą įtraukiami maždaug vienuolikamečiai mokinukai)?
Pabūsiu skeptiškas pesimistas, tačiau, mano galva, visa tai - tik dar vienas ministerijos noras užsidėti pliusą savo darbų sąraše ir pagyros, jog Lietuvos mokyklose naudojamos naujausios technologijos, skirtos mokslams palengvinti ir galbūt produktyvumui pakelti.
Bet kokiu atveju, dar anksti spėlioti, ar pasiteisins šis projektas ir ar galėsime džiaugtis naujais, inovatyviais protais, kurie ateityje kurs aukščiausio lygio produktus, ar liūdnai kraipysime galvą, žvelgdami į statistikos departamento pateiktus skaičius, kuriuose atsispindės moksleivių pamokų nelankomumas bei bendras pažymių suprastėjimas.
Beje, kai kuriose mokyklose ši programa jau taikoma. Ypač atkreipė dėmesį vienos Biržų mokyklos atvejis, kai 11-okams buvo parūpintas 31 planšetinis kompiuteris – tiek, kiek mokykloje yra 11-okų. Tačiau įdomiausia tai, jog 7 kompiuteriai atiteko mokytojams, o lygiai tokia pati dalis moksleivių negavo šio žaisliuko.
Mokyklos vadovybė spaudoje dievagojosi, jog nepatogumų dėl to mokiniai nepatiria, nes, pasak direktoriaus, „ne itin gerai besimokantys mokiniai patys pareiškė, kad jiems kompiuterių nereikia“. Kiek šiuose žodžiuose tiesos, nežinau, tačiau bet kokiu atveju - tokia atskirtis tarp mokinių nieko gero neduoda, o prisiminus, jog Lietuvos mokyklose patyčios yra itin gajus reiškinys, galime tik pagalvoti, kokias traumas patirs vaikai, jeigu tokių atvejų pasikartos ir ateityje.
Savaime suprantama, tam nepritaria ir akių gydytojai. Iš tiesų, jeigu mokinys namuose praleidžia daug laiko prie kompiuterio (ko gero, visiems jau suprantama, kad šiuolaikinis jaunimas daugiau laiko praleidžia prie kompiuterio ekrano, nei lakstydamas lauke), o prie to pridėjus ir laiką mokykloje, akys taps pernelyg „apkrautos“ ir rega paprasčiausiai nusilps.
O ką jau bekalbėti apie dalykus, kurių neišmatuosime – skaitymo sumažėjimą (nors jis ir dabar katastrofiškai mažas), gebėjimą analizuoti ir apdoroti informaciją („Google“ tai padarys už mus!), vaizduotės nelavinimą, bendro išprusimo sumažėjimą...
Žinoma, pasitaikys ir tokių, kurie nuo mažens gavę technologinį stebuklą į rankas, pasiners į vieną ar kitą sritį ir tas plastmasės gabalas iš tiesų padės tokiems vaikams tobulėti, tačiau ar jų pakaks, kad su savo pasiekimais tinkamai atsvertų visus minusus, kurių iš tiesų yra nemažai? Aš tuo netikiu.
