Vokiečių žurnalo „Der Spiegel“ žurnalistai ėmė analizuoti, kaip didžiausia pasaulio ekonomika naudoja savo laukų derlių.
Ūkininkas Mike'as Geske kalba ne vien už save - jis atskleidžia kelių savo giminės kartų patirtį: „Kiekviena didelė sausra būna skirtingo pobūdžio“. Vyro šeimos istorija pilna pamokų. Ūkį Misūryje įkūrė Mike'o senelis, imigrantas iš Vokietijos. 62 metų M. Geske pasakoja, kad tėvas ūkį dar labiau išplėtė. Ir tėvas, ir senelis turėjo susidoroti su ne viena sausra.
Tokia sausra kaip šiemet, pasak M. Geske, buvo neįprastai ilga ir karšta. „Ji prasidėjo gegužę. Iš pradžių beprotiškai lijo. O po to tarsi kažkas būtų užsukęs vandenį“, - įspūdžiais dalijosi žemdirbys.
M. Geske laukai - plokšti kaip lenta. Derlių imti patogu. 850 hektarų plote vyras dirba kartu su savo sūnumi ir dviem samdiniais. Nuimti kukurūzų derlių jis pradėjo praėjusią savaitę. Augalų burbuolės neatrodo gerai net ir tose vietose, kurias ūkininkas laistė. Grūdai maži, o tarp jų dideli tarpai.
Panašus vaizdas visame JAV Vidurio Vakarų regione, kur išauginama didžioji šalies kukurūzų derliaus dalis. Prarasta viena šeštoji derliaus dalis. Sojų ir kviečių laukai atrodo ne ką geriau. Pasekmė - produkcijos trūkumas ir augančios kainos.
Kai kurios kainos paaugo 50 procentų vien per paskutines 10 savaičių. Grūdų sandėliai tuštėja. Kitos svarbios grūdų augintojos taip pat laukia prasto derliau - užsitęsusi sausra kamavo ir Rusiją. Lietuvos kaimynė praneša, kad eksportuos tik pusę kviečių kiekio, koks buvo eksportuotas pernai.
Brazilijoje, priešingai, laukus skalbė gausūs lietūs - tai liūdino cukranendrių augintojus. „Paskutinės prognozės rodo, kad galime tikėtis blogiausio“, - įspėja Jungtinių Tautų pasaulio maisto programos pranešimas. Tai jau trečias toks įspėjimas šiemet. Panašią krizę organizacija bandė įveikti 2008 ir 2011 metais.
„Atrodo, kad katastrofa tampa norma“, - rašo vokiečių žurnalas.
Maistas yra naujoji nafta
Grūdų kainų šuoliai grasina kiekvieno asmens gerovei. Ekonomistai kalba apie „agfliaciją“ - infliaciją, kurią sukelia žemės ūkio produktų kainų augimas. Skurdžioms šalims agfliacija smogia smarkiau, nes jų gyventojai maistui išleidžia daug didesnę pajamų dalį.
Brangiau grūdus priversti pirkti malūnai savo sąnaudas permeta ant kepėjų pečių. Vokietijos kepėjų asociacijos vadovas Aminas Werneris pastebi, kad kepėjus taip pat į kampą spaudžia kitų produktų (riešutų, aguonų sėklų, margarino ir t.t.) tiekėjai. „To negalima ignoruoti, būtent todėl vartotojai taip pat pastebės kainų pokyčius“, - tikina vokietis.
Apie maisto produktų kainas kalbės ir G-20 šalių susitikimo dalyviai šį rudenį. Stipriausių pasaulio ekonomikų atstovai derins savo planus, kad būtų išvengta vienašališkų sprendimų padarinių: prieš porą metų Rusija nusprendė sustabdyti kviečių eksportą ir dėl to kainos dar labiau pašoko.
Šį kartą pasaulio šalys būgštauja dėl Argentinos ir Brazilijos - Pietų Amerikos šalys nori riboti sojos pupelių eksportą. Bonos žemės ūkio ekonomikos profesorius Ernstas Bergas teigia, kad tokie sprendimai sumažintų pasiūlą ir krizė tik pagilėtų.
Maisto tiekimo klausimas įgijo tarptautinę svarbą - užvirė kone pasaulinis mūšis dėl derliaus panaudojimo. Žemės Politikos Instituto įkūrėjas Lesteris Brownas aiškina mūšio priežastis: „Maistas yra naujoji nafta, o žemė yra naujasis auksas“. Politikai ir gyventojai turėtų jaudintis, ar maisto produktų tiekimas bus užtikrintas ateityje. Kokia bus kaina?
Specialistai išskiria keturis svarbiausius veiksnius: dėl klimato kaitos grūdinių kultūrų derlius mažėja; vis daugiau derliaus skiriama biodegalams gaminti; kainas kelia spekuliantai; produktų trūkumą padidina nauji mitybos įpročiai.
Derlingų laukų žemėlapis keičiasi
Klimatologai pripažįsta, kad tokios karščio bangos, kurios šiemet sekino JAV, ateityje bus daug dažnesnės ir stipresnės. JAV Kolumbijos universiteto mokslininkai prognozuoja, kad dėl didelio karščio grūdų derlius JAV gali sumažėti maždaug 30 procentų.
Anot jų, pasaulis turi prisitaikyti prie kintančių sąlygų, kai vienuose regionuose derliaus mažės, o kituose padaugės. Mokslininkai neatmeta, kad pasaulio grūdų aruodu gali tapti Skandinavijos šalys - kadaise buvusios pernelyg šaltos. Pralaimėtojų sąraše tokiu atveju atsidurtų dabar produktyvumu garsėjančios Pietų Ispanijos žemės - augalams čia būtų per sausa.
Kitas diskusijas keliantis klausimas: kiek derliaus galima skirti degalų gamybai? JAV naftos perdirbimo gamyklos nuo 2005 metų vykdo reikalavimą į degalus įmaišyti dalį iš atsinaujinančių energijos šaltinių pagaminto kuro. Valdžia tikisi, kad tokia nuostata padės šaliai sumažinti priklausomybę nuo iškastinio kuro.
Tačiau jau dabar JAV etanolio gamybai panaudoja daugiau kukurūzų negu gyvulių pašarams.
Biodegalų gamyba praryja apie 40 procentų JAV kukurūzų derliaus, o vis mažiau ūkių pajėgia auginti kitokias grūdines kultūras. Vašingtojo aplinkos apsaugos strategiją aršiai kritikuoja investicijų bendrovės „Lupus Alpha“ analitikai, pabrėžiantys, kad subsidijuodama etanolio gamybą amerikiečių Vyriausybė sukūrė „paklausos monstrą“.
Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacija bando įrodyti, kad prievolė į kurą įmaišyti etanolio turi būti nedelsiant atšaukta, kitaip konfliktas „maistas prieš degalus“ dar labiau įsiliepsnos. Tam pritaria Vokietijos plėtros ministras Dirkas Niebelis, raginantis uždrausti pardavinėti degalus E10. 10 procentų degalų E10 sudaro etanolis. Nepaisydama ekspertų rekomendacijų, kanclerės Angelos Merkel vyriausybė 2011 metų pradžioje visuomenei pristatė kurą E10 apvilkusi „geresnės alternatyvos“ drabužiais.
Šiandien Vokietijos žemdirbiai iš 16,7 milijonų hektarų 2,2 milijono naudoja augalams, iš kurių gaminami biodegalai. Vokietijos laukai pavasarį geltonuoja nuo rapsų, o rudenėjant jų vietą užima javai. Prognozuojama, kad biodegalų gamybai skirtų augalų plotai Vokietijoje 2020 metais gali išsiplėsti iki 4 milijonų hektarų.
Kainas pakelia ir spekuliantai
Vokiečių „Spiegel“ žurnalistai užfiksavo ir atvejų, kada maisto produktų kainos kilo be jokios priežasties. Kaip pavyzdį jie mini 2008-ųjų žemės ūkio produktų krizę, kurios priežastys nebuvo logiškos. Tada buvo dienų, kai ryžių kaina perdien pašokdavo 30 procentų.
Anot analitikų, tokius kainų šuolius galėjo lemti tik spekuliacijos finansų rinkose. Mat investuotojai, ypač investiciniai bankai ir pensijų fondai, neprekiauja realiomis prekėmis. Jų nedomina galimybė fiziškai turėti pilną sandėlį kviečių, sojos pupelių ar kukurūzų. Sudarydami sandorius makleriai paprasčiausiai žaidžia dėl maisto žaliavų kainų pokyčių - jiems labiau rūpi ateities kaina, o ne dabartinė padėtis ir derlingumas.
Prekyba biržose žemės ūkio produktais birželio ir liepos mėnesiais beveik patrigubėjo.
Ateities sandoriais dirbtinai auginama paklausa kelia kainas ir neišvengiamai paveikia tikrąją rinką - būtent tai yra problema. Ekspertai tik nesutaria, kokio dydžio įtaką ateities sandoriai daro šiandienos rinkoms.
Ne vienas Vokietijos bankas jau sulaukė kritikos, kad per spekuliacijas „iš žmonių bado uždirba pinigus“. Todėl bankai apmąsto savo nuostatas - trys Vokietijos bankai „Commerzbank“, „Deka-Bank“ ir „Landesbank Baden-Württemberg“ nusprendė nutraukti su žemės ūkio produkcija susijusius sandorius.
Tačiau pagalbos organizacija „Oxfam“ pastebi, kad šių bankų pavyzdžiu didieji žaidėjai nepasekė - Vokietijos draudimo milžinas „Allianz“ ir „Deutsche Bank“ į žemės ūkio produktų prekybą yra investavę atitinkamai 6,2 milijardo ir 4,6 milijardo eurų.
Kad spekuliacijų sumažėtų, ekspertai siūlo įsteigti kažką panašaus į centrinį grūdų banką. Pagal planą, svarbiausios žemės ūkio šalys galėtų įsteigti bendrą produkcijos rezervą. Jeigu kainos netikėtai pašoktų, iš rezervo būtų galima įberti grūdų į rinką, numušti kainą ir priversti spekuliantus pasitraukti.
Gyventojų daugėja, o arimai nedidėja
Augančiose ekonomikose viduriniosios klasės atstovai maitinasi kitaip negu jų tėvai ir seneliai. Mėsa jau nėra prabangos ženklas, kaip kadaise. Tačiau didžioji Kinija to dar nepasiekė - per du dešimtmečius nuo 1990 metų pajamos vienam gyventojui Kinijoje išaugo nuo 341 JAV dolerio iki 5400 dolerių. Per tą patį laikotarpį mėsos suvartojimas šalyje išaugo daugiau negu du kartus - nuo vidutiniškai 26 kilogramų iki 56 kilogramų žmogui per metus.
Vietiniai Kinijos žemdirbiai negali patenkinti grūdų paklausos, ypač daug derliaus sunaudojama gyvulių pašarams, todėl šalis plačiai atveria duris importui.
Vienam kiaulienos kilogramui išauginti reikia trijų kilogramų pašarų. O burnų pasaulyje daugėja, tad įtampos netrūks - per metus pasaulio gyventojų skaičius paauga maždaug 78 milijonais. Maisto paklausa nuolat auga, o pasiūla yra ribota. Ekspertai pastebi, kad pasaulyje maistui auginti naudojama 1,5 milijardo hektarų ir šie plotai vargiai gali būti išplėsti.
Vokietijos mokslininkai sako, kad teoriškai įmanoma, jog maisto Žemėje užteks visiems. „Net ir turint galvoje, kad 2050 metais pasaulyje gyvens devyni milijardai žmonių, visus išmaitinti įmanoma. Mums tiesiog reikia padvigubinti dabartinės produkcijos apimtis. Tai reiškia, kad visi ūkiai privalo didinti savo produktyvumą, naudoti geriausias javų rūšis, efektyvesnę drėkinimo sistemą ir galingesnę techniką. Potencialias yra didžiulis, juk, pavyzdžiui, Rusijos ūkininkas iš hektaro prikulia 1,9 tonos kviečių, o Vokietijos - 7,8 tonos. Tai beveik keturis kartus daugiau“, - teigia Bonos universiteto žemės ūkio ekonomistas Ernstas Bergas.
O kur dar naujos trąšos, naujos genetiškai modifikuotų augalų rūšys ir technologijos - mokslininkai mato ne vieną galimybę būsimiems derliams ir alkstančiam pasauliui. Kartu teigiama, kad geriausiai augančią paklausą galėtų patenkinti smulkūs žemdirbiai - ataskaitos rodo, kad jie savo ūkiams suvartoja mažiau vandens, naudoja mažiau pesticidų, dirbtinių trąšų, todėl ne taip teršia vandenį ir dirvą.
Kita vertus, galbūt to visai nereikia, norint išgelbėti pasaulį nuo bado. Užtenka atidžiau patyrinėti virtuvę - trečdalis mūsų maisto nukeliauja į šiukšlių dėžę.
