Šiandien Lietuvoje jau yra nemažai socialines paslaugas teikiančių nevyriausybinių organizacijų (NVO), be kurių darbo dalies šalies gyventojų gyvenimai gerokai apkarstų. Pavyzdžiui, plačiai žinomas „Maisto bankas“ tiekia maistą jo stokojantiems, „Caritas“ – nemokamai globoja vienišus senjorus, „Vaikų linija“ ir „Jaunimo linija“ neatlygintinai teikia psichologinę pagalbą vaikams ir paaugliams, moterų krizių centrai gelbėja moteris nuo smurto, „Socialinis taksi“ teikia transporto paslaugas neįgaliesiems, „Pagalba daiktais“ nemokamai surenka ir perduoda antriniam naudojimui gerus daiktus stokojančioms šeimoms, dar kiti teikia teisinę pagalbą į bėdą patekusiems žmonėms, kurie neįstengtų už ją susimokėti ir t. t.
Tradiciškai, nevyriausybinio sektoriaus institucinis stiprinimas reikštų, kad turi būti stiprinami šių nevyriausybinių organizacijų gebėjimai teikti daugiau kokybiškų socialinių paslaugų. Bet kuris ekspertas, analizavęs Lietuvos nevyriausybinio sektoriaus situaciją, patvirtins, kad šiam tikslui pasiekti, visų pirma, reikia dviejų dalykų – vadybinių įgūdžių ir į rezultatus orientuoto finansavimo. Logiška. Visų pirma, turėtų būti sudaromos sąlygos pritraukti kompetentingus, reikalingus įgūdžius ir patirtį turinčius darbuotojus ir juos išlaikyti. Juos pritraukus, tikslingai padirbėti ir pasiekti iškeltus tikslus. Paprasta ir aišku. Deja, ne visiems. Pateikiu „šviežią“ pavyzdį apie nevyriausybinio sektoriaus institucinį stiprinimą Lietuvoje.
Viena nevyriausybinė organizacija jau kelerius metus vykdo socialinį projektą, dėl kurio nešamos naudos visuomenei abejonių nėra (vienas iš tų atvejų, kai skaičiai kalba patys už save). Ši organizacija pateikė paraišką konkursui dėl finansavimo iš užsienio šalių pagalbos gauti. Valstybinė agentūra, vertinanti šio konkurso paraiškas, pateiktą paraišką įvertino aukštais balais, pasidžiaugė organizacijos jau pasiektais rezultatais ir iškeltais dar aukštesniais tikslais. Buvo nuspręsta, kad projektas tinkamas finansavimui, tačiau su viena sąlyga... prašoma suma darbuotojų atlyginimams sumažinama kone perpus (iškelti tikslai – lieka tokie patys). Suprask, ne pelno siekiančiame sektoriuje dirbantys ir aukštus rezultatus pasiekiantys žmonės adekvačių atlyginimų nenusipelnė. Nes jie juk – pelno nesiekiantys nevyriausybininkai. Nereikia jiems nei būsto nuomotis, nei valgyti, nei į teatrą ar kiną retsykiais nueiti. Dieną atlieka svarbius visuomenei socialinius darbus, o naktį gali kad ir po tiltu praleisti.
Tokio prieštaravimo tarp valstybės politikos ir praktikos kaip nevyriausybinio sektoriaus instituciniame stiprinime dar reikia paieškoti. Bandymas aiškinti valstybės agentūros biurokratams, kad norint užtikrinti aukštus rezultatus yra būtina išlaikyti aukštos kompetencijos darbuotojus, kad per pusę sumažinus atlyginimus darbuotojai paprasčiausiai atsisakys pasiūlymo gyventi po tiltu ir, užuot tai darę, sėkmingai susiras darbą kitame sektoriuje, nedavė jokio rezultato. Tiesiog buvo atsakyta, kad tokiems atlyginimams NVO sektoriuje – ne vieta.
NVO dėka sunkesnį gyvenimo tarpsnį išgyvenantys, į bėdą patekę ar skurstantys Lietuvos žmonės nėra paliekami likimo valiai, jiems yra prieinama nemažai pagalbos. Daugelyje tokių, realią socialinę pagalbą žmonėms nemokamai teikiančių, nevyriausybinių organizacijų dirba vos 1-3 samdomi darbuotojai bei jų koordinuojami savanorių būriai. Šie samdomi darbuotojai, vadovaudami nemažų apimčių socialiniams darbams, darbo krūviu ir dirbamų valandų skaičiumi dažnai dirba už du. Sukasi kaip bitutės, bet už tai - dvigubo atlyginimo neprašo. Sutinka dirbti už šiek tiek mažiau nei rinkos atlyginimas (t. y. šiek tiek mažiau, nei gautų dirbdami privačiame versle), skirtumą aukodami Lietuvos žmonių labui. Tačiau po tiltu gyventi jie nesutinka.
Kertinės investicijos, nulemiančios NVO sektoriaus darbo kokybę, pasiekiamus rezultatus bei NVO sektoriaus plėtrą yra investicijos į žmogiškuosius išteklius. NVO sektoriaus problemų ištakos glūdi būtent minėtame vadybinių sugebėjimų ir patirties trūkume. Tačiau vieno minėtos valstybės agentūros biurokrato manymu, patyręs nevyriausybinės organizacijos vadovas turėtų dirbti (Vilniaus mieste) už atlyginimą, kuris yra mažesnis nei vidutinis atlyginimas Lietuvoje. Man tai į nevyriausybinio sektoriaus institucinį stiprinimą nepanašu. Tai, gerbiamieji, - nevyriausybinio sektoriaus institucinis žlugdymas.
Tadas Langaitis yra Lietuvos visuomenės veikėjas, įvairių nevyriausybinių organizacijų steigėjas, rėmėjas ir valdybų narys.
