Reformų prisireikia per krizes
Pasak R. Lazutkos, poreikis reformuoti „Sodrą“ labiausiai išryškėja ekonominės krizės laikotarpiais. „Taip buvo ir per vadinamąją Rusijos krizę, ir dabar. O 2007-2008 m. nelabai kas šnekėjo apie poreikį reformuoti „Sodrą“, - sako jis.
Kalbos apie reformą suprantamos – ypač, kai pablogėja ekonominė padėtis, nuo kurios labai priklauso „Sodros“ finansinė padėtis. Ji finansuojama mokesčiais nuo darbo užmokesčio. Jeigu dirbančių mažiau, arba darbo užmokestis smunka, iš karto atsiranda finansinės problemos. „Sodros“ įsipareigojimų mokėti išmokas ekonominiais nuosmukių metu negalima sumažinti.
Netgi priešingai – pasak R. Lazutkos, ekonominių nuosmukių metu išlaidos dar padidėja, nes žmonės dažniau naudojasi, tarkim, ligos išmokomis. Sunku įrodyti, ar iš tikrųjų per krizes žmonių sveikata pablogėja. Galbūt, kai yra gera ekonominė padėtis, žmonės užsiėmę darbais ir galbūt į sveikatą kreipia mažiau dėmesio.
„Bet nemažai kalbama apie tai, kad būna tiesiog piktnaudžiaujama. Darbdavys sako, kad nėra darbo, ir siūlo pasiimti neapmokamų atostogų. Tada žmogus gali eiti aps gydytoją ir skųstis negalavimais, kad gautų išmokas“, - dėsto R. Lazutka.
Pasak jo, ši krizė akivaizdžiai parodė, kad labai padaugėjo žmonių, besikreipiančių dėl išankstinės pensijos. Jeigu ne krizė – jie turėtų darbus ir dirbtų. Netekus darbo yra alternatyva - būti bedarbiu arba imti išankstinę pensiją.
Visi šie dalykai rodo, kad per krizes išmokos ir „Sodros“ išlaidos padidėja, o įmokos ir pajamos sumažėja. O tai skatina kalbas apie liūdnas šios sistemos perspektyvas ir reformų būtinybę.
Problemų išties yra
Šiandien jau tarsi dogma, kad „Sodrą“ reikia reformuoti. „Bet kai paklausi žmonių, ką ten reformuoti, ką keisti – niekas negali pagrįstai pasakyti“, - sako socialinės politikos profesorius. Bet taisytinų dalykų išties yra. Reformas atlikti reikia, bet jos turėtų būti ne sisteminės, o vadinamosios parametrinės – keičiant tam tikrus „Sodros“ parametrus, bet ne pačią sistemą.
Žvelgiant ilgalaikėje perspektyvoje, „Sodra“ išties finansuojama nekaip, mano R. Lazutka. „Ypač pensijos, laikoma, kad yra mažos. Su kitomis išmokomis yra įvairiai. Nedarbo išmokos irgi nedidelės, bet ligos ir motinystės išmokos nėra mažos. Bet kadangi pensijoms daugiausiai išleidžiama, jų gavėjų yra daug, pensijos yra mažos – per tai žmonėms susidaro įspūdis, kad „Sodros“ padėtis bloga“, - sako jis.
Kaip vieną iš problemų R. Lazutka įžvelgia vyresnių ir jaunesnių pensininkų pensijų dydžio skirtumus. „Vakaruose dažnai pabrėžiama, kad dukra pensininkė, kuriai 62 metai, ir motina pensininkė, kuriai 82 metai, turėtų gyventi panašiai, jeigu jų darbinės biografijos buvo panašios - pavyzdžiui, abi dirbo mokytojomis vienodu krūviu 35 metus. Bet Lietuvoje mes matytume, kad motina pensininkė gauna gerokai mažesnę pensiją, nei dukra“, - aiškina R. Lazutka.
Pasak jo, skirtumas jaučiamas ir tarp tų pensininkų, kurie į pensiją išėjo prieš 10-15 metų, ir kurie išeina dabar. „Problema atsiranda todėl, kad tos pensijos nėra indeksuojamos, - sako mokslininkas. - Žmogui paskiriama pensija, bet po to auga ekonomika, kainos ir dirbančių žmonių algos. Pensijos taip pat būna didinamos, bet tas didinimas Lietuvoje labai netvarkingas, jis nėra aiškiai įtvirtintas įstatymuose. Politikai prieš rinkimus mėgsta padidinti pensijas, o paskui tą didinimą įšaldo“.
Tie pensininkai, nors dirbo vienodai, gavo savo laiku vidutinį atlyginimą, dabar gauna skirtingas pensijas, iš kurių moka komunalinius mokesčius, perkasi maistą – R. Lazutkos nuomone, tai neteisinga.
Ydinga R. Lazutkai atrodo ir našlių pensijų sistema. Pasak jo, našlės pensija pagrįsta ankstesniu industrializacijos laikotarpiu, kai moterys nedirbdavo, būdavo išlaikomos vyrų ir neužsidirbdavo savo pensijai. Dabar moterys dirba, kaip ir vyrai, pensijas gauna ir vieni, ir kiti.
Našlio ar našlės pensija gali būti pateisinama tuo, kad vienam žmogui pragyventi sunkiau, nei dviese – pavyzdžiui, elektros energija kainuos tiek pat, ar šaldytuvu naudosis vienas, ar du žmonės. „Atrodytų pagrįsta, kad vienišiems žmonėms reikėtų primokėti prie pensijos papildomą sumą“, - mano A. Lazutka, bet jam atrodo nelogiška šį dalyką sieti su ankstesniu gyvenimu santuokoje. Išsiskyrusiems ar nebuvusiems santuokoje seniems vienišiems žmonėms lygiai taip pat sunku, bet jiems našlio ar našlės pensija nemokama.
Privatūs fondai – ne išeitis
Pasak R. Lazutkos, dažnai įsivaizduojama, kad „Sodra“ yra palikimas iš sovietinės sistemos, ir ją reikia reformuoti privatizuojant. „Manoma, kad privatūs pensijų fondai gali pakeisti „Sodrą“. Tas rodo žmonių neišprusimą“, - įsitikinęs R. Lazutka.
Pasak sociologo ir ekonomisto, visos šalys, kuriose nebuvo jokios komunistinės sistemos, turi analogiškas „Sodrai“ sistemas. „Sodra“ buvo sukurta po Nepriklausomybės atkūrimo. Su sovietmečiu „Sodrą“ sieja nebent tai, kad pensijos buvo mokamos ir sovietinėje sistemoje.
„Galvojama, kad „Sodra“ turi būti reformuota taip, kad kiekvienas kaupiasi pensiją sau ir tampa nebepriklausomu nuo dirbančių žmonių skaičiaus – toks mąstymas taip pat yra neišprusimo rezultatas, - sako R. Lazutka. - Jeigu taip būtų, tai Vakarų šalyse tokių „Sodrų“ jau nebūtų likę, būtų vien privatūs pensijų fondai. Kokia būtų prasmė laikyti tokią sistemą?“
Pagrindinė privačių pensijų problema – nesaugumas. Žmonės neretai galvoja, kad investuoti pinigus į privatų pensijų fondą, pasidėti banke ar pirkti nekilnojamąjį turtą yra saugiau, nei rūpintis senatve per „Sodrą“, kuriai vadovauja valstybė. R. Lazutka tai vadina klaida.
„Žmonės, kurie investavo į turtą, tuo įsitikino. Turtas per vienerius metus nuvertėjo perpus. Įsivaizduokime, vietoj „Sodros“ taupiau pinigus pirkdamas nekilnojamąjį turtą ir tikėjausi sulaukęs pensijos jį parduoti ir pasidėjęs pinigus į sąskaitą iš tų pinigų gyventi. Per metus mano turtas nupinga. Tuo metu aš netenku darbo, ir man tenka jį parduoti gerokai pigiau, nei už jį mokėta“, - apie netradicinį taupymo senatvei būdą ir jo rizikingumą aiškina R. Lazutka.
Mokslininkas sutinka, kad rizika veda nebūtinai į nuostolius – ji gali padėti ir išlošti. „Kažkam gali pasitaikyti priešingai – žmogus nusipirko nekilnojamąjį turtą ar vertybinius popierius 2006 m., o iš darbo rinkos pasitraukė 2008 m. Tų metų viduryje parduodant savo finansinį ir nekilnojamąjį turtą gerokai brangiau, nei jis buvo vertas prieš dvejus metus, pensija užsitikrinama visai nebloga. Bet kitas, kuris išeina į pensiją po dvejų metų, tokiu pat būdu užsitikrina labai prastą pensiją“, - aiškina jis.
Investuojant į privačius pensijų fondus, R. Lazutkos nuomone, taip pat labai rizikuojama – galima išlošti, bet galima ir labai daug pralošti. „Vidutiniškai turėtų būti taip: pusei būtų daug geriau, nei kaupiant pinigus „Sodroje“, bet pusei būtų daug blogiau, - sako jis. - Ką reikėtų daryti su ta puse, kuriems daug blogiau? Tada tektų imti didžiulius mokesčius iš tų, kuriems pasisekė, ir finansuoti tam tikras socialines paramas tiems žmonėms, kurių pinigai dingo arba labai nuvertėjo“.
Vakaruose – Didžiojoje Britanijoje, JAV, kur labiau paplitę privatūs pensijų fondai, žmonės, sulaukę tų laikų, dabar, pasak R. Lazutkos, neina į pensiją. Jų sukauptas turtas per krizę stipriai nuvertėjo, ir dabar jie laukia, kada jo vertė pakils. „Aišku, kad kada nors pakils – dalis akcijų visiškai nuvertėja, nes įmonės bankrutuoja, bet dalis įmonių atsigauna, ir akcijos brangsta. Tačiau tam reikia laiko. Jeigu žmogus galėtų papildomai laukti dar 10 metų ir neiti pensiją – jis gali sulaukti to atsigavimo. Bet problema ta, kad žmogus nebepajėgus dirbti, jo nebelaiko darbe, ir jam būtina finansinį turtą versti pinigais“, - aiškina R. Lazutka.
Sena visuomenė – turtinga visuomenė
Vykstantys demografiniai pokyčiai ir prognozuojamos perspektyvos skatina kalbas, kad „Sodra“ neišsilaikys, nes dirbančiųjų dalis mažės, o pensinio amžiaus gyventojų skaičius augs. Tai irgi tampa pagrindu raginti reformuoti „Sodrą“. Pasak R. Lazutkos, jeigu dirbančiųjų bus mažiau, o jų mokamais mokesčiais išlaikomų žmonių – daugiau, tai, kaip beskirstytum tuos pinigus, vis tiek bus sunku patenkinti nedirbančių žmonių poreikius, neimant daugiau iš tų, kurie dirba.
Pasak mokslininko, tokie demografiniai pokyčiai, kurių bijo Lietuva, Vakarų pasauliui nėra nauji. „Jei pažiūrėtume bent jau į Europos istoriją ar europietiškos kultūros šalių istoriją, tai pamatytume, kad jose visą laiką vyko gyventojų senėjimas“, - sako jis.
„Mano senelių šeimose vaikų skaičius buvo 12-14. Tėvai augo 7-8. Mes augome trise, apie 1950-60 metus buvo gana paplitusios 4 vaikų šeimos. Dabar vidutiniškai šeimoje auga 1 – 1,5 vaiko“, - dėsto R. Lazutka.
Senų žmonių skaičius didėjo visuomenėje ne tik dėl gimstamumo, bet ir dėl gerėjančių gyvenimo sąlygų ir sveikatos apsaugos, besikeičiančio vartojimo stiliaus. Dėl to žmonių gyvenimo trukmė auga, ir senų žmonių daugėja. Visa tai laikoma civilizacijos pasiekimu – žmonės gyvena ilgiau, jie dirba per visą žmogaus gyvenimo laikotarpį trumpiau. Žmonės kaip dirbdavo, taip ir dirba maždaug 30-40 metų. Bet anksčiau jie, baigę savo darbo karjerą, netrukus ir mirdavo. Dabar jie dar gerokai pagyvena.
Lietuvoje, sulaukusios pensinio amžiaus, kuris jau pailgintas, moterys vidutiniškai dar gyvena apie 18 metų, kitose Vakarų šalyse – dar ilgiau.
Ar šie pasiekimai bus išlaikyti ir toliau – kad žmonės, dirbdami tiek pat, gyvens ilgiau ir dar geriau – priklauso ne vien nuo demografinių dalykų, kurie didele dalimi susiję su biologija, bet ir nuo ekonomikos, darbo našumo.
Pensinio amžiaus vėlinimas, kuris vykdomas ir Lietuvoje, kitose šalyse pagrįstai vadinamas socialinio draudimo sistemos reforma. Europos Komisijos nustatyta, kad pensinis amžius gali būti vėlinamas, kai ilgėja gyvenimo trukmė. Lietuvos problema, R. Lazutkos nuomone – kad gyvenimo trukmė tiek neilgėja, kiek nuspręsta vėlinti pensinį amžių.
R. Lazutka siūlo pažvelgti į Portugalijos ar Graikijos demografinę padėtį, palyginti pensininkų ir dirbančiųjų skaičių tose visuomenėse su, pavyzdžiui, Vokietijos. Vokietijos demografinė padėtis labai prasta, bet jos pensininkai gyvena kur kas geriau.
„Tai priklauso nuo ekonomikos, o ne nuo demografinės padėties, - aiškina mokslininkas. - Jeigu norime radikalesnių pavyzdžių, pažiūrėkime, kaip žmonės gyvena Lotynų Amerikoje, Pietryčių Azijoje. Ten gimstamumas didelis, tai jaunos visuomenės. Jaunos ir skurdžios. O Vakarų Europoje – senos visuomenės ir turtingos“.
Taigi, ryšys tarp visuomenės turtingumo ir demografijos yra veikiau priešingas, nei dažnai bandoma įrodinėti. Kuo visuomenė senesnė, tuo ji turtingesnė.
Svarbiausia – stipri ekonomika
„Jeigu mūsų ekonomika klestės, jeigu žmonės, kad ir nedaug jų bus, dirbs kvalifikuotus darbus ir daug uždirbs, tai nuo didelių algų sumokėti mokesčiai „Sodrai“ bus pakankami mokėti pensijoms ir kitoms išmokoms“, - įsitikinęs R. Lazutka, nematantis tragedijos, kad Lietuvoje daugėja pensininkų ir mažėja dirbančiųjų.
Pasak pašnekovo, jeigu padėtis bus priešinga – ekonomika bus silpna, ir toliau vyks tie patys demografiniai pokyčiai, kuriuos dar labiau paaštrins emigracija, tuomet su „Sodra“ bus blogai, bet ne vien tik su „Sodra“. „Dirbantys žmonės, mokėdami mokesčius, išlaiko ne tik „Sodrą“ bei pensininkus, bet finansuoja ir kariuomenę, švietimo sistemą, sveikatos apsaugą, viešojo administravimo sistemą“, - sako R. Lazutka. Klaidinga galvoti, kad „Sodra“ žlugs, bet valstybė ir toliau gyvuos. Jeigu gyvuos valstybė – gyvuos ir „Sodra“.
Europos Komisija skelbia prognozes iki 2050-2060 metų, kaip, keičiantis demografinei padėčiai ir kintant ekonomikai, tai atsilieps „Sodrai“. Pagal šias prognozes, pensijoms nuo bendrojo vidaus produkto (BVP) Lietuvoje teks išleisti 2-3 procentais daugiau, nei dabar.
Iki krizės Lietuvoje pensijoms buvo išleidžiama 7-8 proc., o tada teks išleisti apie 10 proc. Pasak R. Lazutkos, dirbantys ir uždirbantys žmonės ypatingai to nepajus. Tokią BVP dalį pensijoms jau dabar išleidžia daugelis Europos šalių.
Našta, be abejo, bus, ir žmonės dėl to nebus patenkinti, kaip ir dabar. Tačiau jeigu ekonomikos būklė bus gera ir atlyginimai dideli, tuomet tai nebus problema. „Žinoma, jeigu dirbančiųjų būtų daugiau, o pensininkų mažiau, dirbantiesiems būtų geriau ir jų gerovė būtų didesnė, - sako R. Lazutka. - Bet jokia katastrofa mūsų nelaukia. Katastrofa gali ištikti, jeigu mūsų ekonomika bus prasta“.
Mūsų užduotis, pasak R. Lazutkos, išlaikyti ekonomikos pažangą mažėjant dirbančiųjų skaičiui ir plečiant paslaugų sektorių. Anksčiau pažanga vyko per industrializaciją, o dabartinė Vakarų visuomenė – postindustrinė. Kinija, kuriai šiuo metu neretai pavydima pažangos, ją susikuria būtent pavėluotos industrializacijos, perėjimo iš agrarinės visuomenės į industrinę, sąskaita. Ši šalis yra didelė galybė tik bendrai, o jos viduje pragyvenimo lygis, pasak R. Lazutkos, gerokai mažesnis nei Lietuvoje. Nemaža dalis pensinio amžiaus žmonių Kinijoje net negauna jokių pensijų.
„Jeigu mūsų postindustrinė paslaugų ekonomika bus sėkmingai plėtojama, tuomet tikrai galime nesibaiminti „Sodros“, ar kaip ją bepavadintume, žlugimo“, - sako R. Lazutka.
Kad užsitikrintume sočią senatvę, svarbiausia, pasak mokslininko, rūpintis ne kuo didesniu vaikų gimstamumu, o tinkamai užauginti tuos, kurie gimsta, užtikrinant jiems kokybišką lavinimą jau nuo ikimokyklinio amžiaus, kad vėliau jie taptų gerais ir daug uždirbančiais specialistais.
