Išskirtiniame lrytas.lt interviu 45 m. ministras sutiko pakalbėti ne tik apie švietimo sistemą, bet ir savo supratimą apie pinigus, investicijas į vaikų švietimą bei auklėjimą. G. Steponavičiaus atlyginimas šiuo metu siekia 7,6 tūkst. Lt atskaičius mokesčius, tačiau savo malonumui ministras skiria vos kelis šimtus litų – krepšinio treniruotėms ir mėgstamoms knygoms.
– Yra susiklosčiusi nuomonė, kad nuo nepriklausomybės laikų Lietuvos mokytojų autoritetas menksta, o jie patys jaučiasi turintys daugiau pareigų ir atsakomybių nei teisių. Kas, jūsų nuomone, vėl galėtų pakeisti požiūrį į mokytojus?
– Blogai, jei mokytojai jaučiasi nevykėliais. Manau, tai yra klaidingas stereotipas. Jei yra tokių pedagogų, tai aš paklausčiau, kodėl jų tokia prasta nuomonė apie save – gal trūksta pasitikėjimo, gal tokiems nereikia dirbti pedagoginio darbo?
Daugybė mokytojų yra orūs, jie yra stiprios asmenybės. Nemanau, kad kritinė masė mokytojų šitaip jaučiasi, bet aš nesakau, kad mes neturime galvoti apie paramą ir pagalbą jiems.
– Ar sutiktumėte šiandieninėje Lietuvoje tapti pedagogu ir, tarkime, dirbti Panevėžio, Šiaulių ar Klaipėdos mokykloje?
– Aš pats esu dešimt metų dirbęs pedagoginį darbą, dėsčiau universitete, bet tai nebuvo vienintelis mano uždarbio šaltinis. Tuo metu dėstytojo darbas buvo atlyginamas labiau simboliškai (lrytas.lt duomenimis, žurnalistikos institute už paskaitą mokėdavo 33 litus – red. past.). Taigi natūralu, kad tokiu atvejų tai negali būti vienintelis pajamų šaltinis.
2008 ir 2009 metais, kai krizė įsibėgėjo, manau, mokytojų atlyginimų srityje įvyko lūžis. Atlyginimai padidėjo 56 procentais. Tas tikrai pasijuto, nes mokytojai tapo labiau pasitempę, ne vienas jų galėjo ir automobilį įsigyti.
– Bet tai skamba absurdiškai – ne vienas jų galėjo net automobilį nusipirkti. Juk, tarkime, Vokietijoje, pedagogas gali ne tik automobilį nusipirkti, bet ir namą pasistatyti.
– Pradėkime nuo to, kad tas lūžis įvyko. Nepamirškime, kad sunkmetis įvedė tam tikras korekcijas ir direktyvas. Situaciją lemia ir liūdnas reiškinys – mažėjantis mokinių skaičius. Natūralu, kad mokytojai, dirbantys mažesnėse klasėse, kur mokinių skaičius svyruoja nuo 10 iki 15, uždirba mažiau, nes atlyginimas priklauso nuo mokinių skaičiaus.
Noriu pabrėžti, kad ne tik atlyginimas, bet ir kiti svarbūs dalykai turi lemti mokytojo profesijos prestižą. Šiuo metu mokytojo alga yra 20 proc. didesnė už Lietuvos vidurkį ir ypač provincijoje jų situacija, lyginant su kitose srityse dirbančių žmonių, tikrai nėra bloga. Tačiau mokytojų parengimo, tobulėjimo dalykai, kurie yra pradėti daryti, per artimiausius 5–6 metus situaciją tikrai pakeis. Geriems ir labai geriems mokytojams turėtų būti galimybė ne pagal tą patį bendrą kurpalį mokėti, kaip ne tokiam motyvuotam ar geram mokytojui. Teisiškai esame tokią galimybę sudarę ir yra leidžiama mokyklos viduje nuspręsti, kuriam mokytojui reiktų padidinti atlyginimą, deja, dėl įvairių priežasčių ir sprendimų priėmime tradicijos nebuvimo, mokama visiems pagal vieną sistemą. Mes turime įprasti, kad žmogaus atlygis turi priklausyti nuo jo įdėtų paslaugų.
– Kas suformavo jūsų filosofiją ir požiūrį į pinigus, jų kaupimą, leidimą, uždirbimą ir taupymą?
– Tėvai, pirmiausia – mano mama. Ji išugdė požiūrį, kad turi būti įdėtos pastangos: jeigu tai darysi sistemingai, jeigu turėsi tikslą gyvenime, tai padės tau ne tik įgyvendinti svajonę, bet ir uždirbti pinigų.
– Kiek tėvai jums duodavo kišenpinigių? Ar skatino pradėti dirbti anksčiau, galbūt vasaromis, kad pats galėtumėte užsidirbti?
– Pasakysiu tiek, kad augau tikrai nepasiturinčioje šeimoje, mes kiekvieną litą skaičiuodavome. Taupyti ir pinigus leisti buvau ugdomas santūriai ir atsakingai. Antra vertus, tas taupymas ir galimybės sovietiniais laikais atrodė vienaip, natūralu, kad užsidirbti jaunuoliui sovietinėje sistemoje nebuvo galimybių, bet aš padirbėdavau.
Mano mama buvo farmacininkė-vaistininkė. Vasaromis ji važiuodavo dirbti į Palangą, atveždavo vaistų siuntų, o aš kelias valandas per dieną būdamas paauglys padėdavau rūšiuoti vaistus. Tada už dieną gaudavau po 50 kapeikų. Nežinau, kokiai sumai tai prilygtų dabar, bet tuo metu galėdavau pats nusipirkti ledų ar giros iš statinės.
– Koks buvo jūsų pirmasis darbas, kiek uždirbote, kaip ten pavyko įsidarbinti?
– Dar studijų laikotarpiu pradėjau dirbti Užsienio reikalų ministerijoje. Man priklausė valstybės tarnautojo, diplomato atlyginimas. Ten pradėjau dirbti pirmuose kursuose, 1992 metais. Aišku, kad tai nebuvo kažkokios labai įspūdingos lėšos, antra vertus, tai leido pradėti savo savarankišką gyvenimą. Manau, tai buvo svarbus etapas.
– Ar turite paskolų, kreditų? Galvojate, kad tai blogai ar gerai?
– Manau, kad protingai ir atsakingai paimta paskola leidžia deramai planuoti finansus, o ne paverčia gyvenimą besitęsiančia įtempta kančia, dirbti – nieko sau neleisti. Vis dėlto noriu akcentuoti, kad tai reikia daryti labai atsakingai – aš namui ir butui esu paėmęs paskolas, bet jos nėra tokio dydžio, kad būtų man per didelė našta. Tikrai stengiuosi, kad mano kreditų įsipareigojimai nesudarytų didžiosios dalies mano pajamų.
– Ar skolinatės ir pats skolinate pinigus?
– Šiandien nebereikia eiti pas kaimyną, kad pasiskolintum pinigų. Pavyzdžiui, mane išgelbėtų kreditinė kortelė – galėčiau iš jos pasiskolinti nenumatytiems atvejams.
– Kaip auklėjate savo du vaikus?
– Nuo pats sūnaus gimimo akimirkos mes su žmona jį apdraudėme studijų draudimu ir dabar kas mėnesį kaupiame po šimtą litų per mėnesį iki jis taps pilnamečiu. Tai įvyks po 2 metų. Mes paskaičiavome, kad tai leis jam turėti keliasdešimt tūkstančių litų, kuriuos jis galės panaudoti savo išsilavinimui.
Kur tuos pinigus išleis, manau, spręs mūsų sūnus. Žinau, kad vienokių ar kitokių planų jis turi.
Galiu pasakyti, kad jei man būtų reikėję spręsti, būčiau pasirinkęs išsilavinimą. Ne automobilį, ne būstą – būčiau investavęs į ateitį, kad aš gaučiau kokybiškus savo karjeros pagrindus.
– Kam negailite solidesnių sumų?
– Viena yra norėti išleisti, o kita yra galėti. Mano pomėgiai yra susiję su sportu, knygomis, muzika ir filmais. Tam per mėnesį galiu išleisti kelis šimtus litų. Nevaikštau į sporto klubą, su draugais nuomojame krepšinio salę, pusmečiui man tai kainuoja kelis šimtus litų.
– Ar mėgstate dovanoti ir rinkti dovanas? Kokiais kriterijais vadovaujatės?
– Prieš Kalėdas aš savo artimiausiems kolegoms ir bendražygiams perku dovanas. Dažniausia tai būna knygos, kompaktinė plokštelės su muzikos arba filmo įrašu. Aš visada pagalvoju apie tą žmogų, kas jam gali būti įdomu.
Kaina yra nesvarbi, gal dovana kainuos vos kelis litus, bet svarbu, kad žmogui patiktų ir tiktų.
Šiais vartotojiškais – nebūtinai blogąja prasme – laikais, kuo toliau, tuo labiau įprasta susižinoti, ko vienas ar kitas žmogus norėtų.
– Kiek pinigų skiriate atostogoms? Ilsitės Lietuvoje ar užsienyje, vieną ar kelis kartus per metus?
– Būna įvairiai. Šeimoje neturime įpročio iš anksto taupyti atostogoms, tai reiškia, kad mėnesio išlaidos turi nemažą rizikos laipsnį viršyti tipiškas kasdienes išlaidas. Būna, kad išleidžiame daugiau ir po to tenka pataupyti kitais mėnesiais.
Šią vasarą ilsėjausi taip, kad tikrai neviršijau limito. Nebrangiai atostogavome pajūryje. Yra daug draugų, pas kuriuos svečiuojamės sodybose savaitgaliais. Taip pat mėgstu sėsti į automobilį ir važiuoti be jokio išankstinio tikslo. Man labiau patinka pažintinės kelionės nei gulėjimas paplūdimyje.
– Ar jūsų vaikai mokosi privačiose mokymosi įstaigose?
– Mano sūnus puikiai jaučiasi lankydamas valstybinę mokyklą , o dukra – savivaldybės darželį, nors mes esam reiklūs ugdymo kultūrai. Be jokios abejonės, mes žiūrim, koks požiūris į vaikus ten vyrauja, domimės, kokie mokytojai dirba ar kaip ugdomi vaikai, bet šiuo atveju mes džiaugiamės, kad mūsų vaikai lanko tokias mokymo įstaigas, kuriose jaučiasi gerai.
– Tai nekyla minčių mokėti dešimtimis tūkstančių už darželį ar mokyklą?
– Tikrai ne ir mūsų šeimos pajamos mums to tikrai neleidžia.
– Ar sūnus mokykloje pajaučia kažkokį grįžtamąjį ryšį, nes jo tėtis yra švietimo ir mokslo ministras? Jūsų pareigos neeilinės, tad gal mokytojai baiminasi mokydami ministro sūnų?
– Mano sūnui jau šešiolika, tai yra toks amžiaus, kai aš galiu su juo apie tai pakalbėti. Žinau, kad dėl to daugiau reaguoja jo bendraklasiai. Jie juokais klausia, ar jie galėtų vieną dieną tiesiog neiti į pamokas ir pan.
Antra vertus, aš pats esu ne tik ministras, bet ir tėvas, vaikštau į tėvų susirinkimus ir nesakyčiau, kad mokytojams tai yra koks išskirtinis faktorius, nes Vilniuje bet kurioje mokykloje atrasi vienokių ar kitokių žymesnių tėvų vaikų. Ir nemanau, kad tai turėtų būti kažkaip išskiriama ar akcentuojama.
– Koks jūsų požiūris yra į klasėse organizuojamas rinkliavas, kai tėvelių paprašoma „susimesti“, pavyzdžiui, klasės remontui? Kur yra ta riba tarp tėvų pinigų davimo ir švietimo sistemos finansavimo moksleivių reikmėms?
– Iš vienos pusės, atrodytų, kad švietimas yra viešoji paslauga ir už ją, jei mes kalbame apie valstybinę švietimo sistemą, tėvai susimoka mokėdami mokesčius. Antra vertus, taip galvoti nėra teisinga, nes tikėjimasis, kad viskas tau bus duota, neleidžia žmogui jaustis ir būti aktyvesniu bendruomenių dalyviu, domėtis ir norėti padaryti daugiau nei minimalūs dalykai.
Aš džiaugiuosi, kad daugelį metų Lietuvoje yra galimybė 2 proc. nuo mokesčių skirti savo nuožiūra. Aš esu už savanoriškumą ir kuo platesnį tėvų įsitraukimą – nebūtinai finansinį – į vaikų gyvenimą.
Jeigu yra rinkliavos, tai jos gali būti tik savanoriškos. Tai turi būti daroma be jokio spaudimo.
Atsimenu, kai mes remontui sūnaus pradinei mokyklai metėmės, tai visi tėvai reikliai žiūrėjome, kiek, už kiek, kokios ten medžiagos, kam lėšos nuėjo. Dabar girdžiu, kad tokių atvejų yra mažiau, nes per pastaruosius 5–6 metus gan didelės investicijos į infrastruktūrą atėjo ir yra galbūt mažesnis poreikis iš tėvų prisidėti.
– Kaip ruošiatės naujiems mokslo metams? Maždaug kiek pinigų išleidžiate dukrai, kuri lanko darželį, ir paaugliui sūnui?
– Į darželį dukrą išleisti yra paprasčiau, nėra tokios skiriamosios ribos, kad yra mokslo metai, nes darželis ir vasarą veikia, tai čia kažkokių didesnių išlaidų nėra. Bus tėvų susirinkimas, tai mes nuspręsime, kiek papildomai pinigų reikia. Nuo rugsėjo prasidės būreliai, jiems, ko gero, reikės nuo 100 iki 200 litų – dukra lanko „Yamaha“ klasę ir mokosi anglų kalbos.
Sūnaus atveju vėlgi paaiškės mokslo metų pradžioje: kokius pratybų sąsiuvinius reikės pirkti ir pan. Būreliams turbūt irgi teks skirti panašią sumą kaip dukrai. Galiu pasidžiaugti galimybe, kad sūnus rado progą vasarą darbuotis ir šiek tiek užsidirbti. Tikisi valandą kitą ir per mokslo metus mamos parduotuvėje padirbėti. Savo kasdienėms išlaidoms jis turės pinigų, be to, su sūnumi esame susitarę, kad maistui per dieną jam skirsime 10 litų.
– Ar sūnus moka taupyti?
– Jis tai daro „bangomis“. Susitaupo, po to išleidžia...
– O jūsų dukra ar dar neprašo mobiliojo telefono, juk vyrauja tokia mada, kad vaikai dar nepradėję eiti į mokyklą pageidauja turėti savo telefoną.
– Mano dukra ir planšetinio kompiuterio prašo, bet į darželį neštis jai niekas neduoda, tik namie pažaisti. Kalbant apie telefoną, tai jos amžius dar yra tikrai ne tas. Penkiamečio vaiko atveju yra dar per anksti apie tai kalbėti.
Jeigu yra tokie pavieniai atvejai, tai, sutikite, ir vaiko branda tam laikotarpiui būna kitokia, todėl reikėtų žiūrėti ne pagal vieną modelį, o individualiai. Apskritai, manau, kad darželis dar yra ta terpė, kai vaikai žengia tik pirmuosius žingsnius, todėl manau, kad telefonas tikrai nėra būtinas.
– Koks buvo lūžio taškas jūsų karjeroje, padėjęs prasimušti? Juk ne kiekvienas pradeda savo darbą nuo Užsienio reikalų ministerijos. Kaip jums pavyko atsidurti tinkamu laiku tinkamoje vietoje? Gal kažkas padėjo apsispręsti?
– Įgytas teisininko išsilavinimas, nors dabar sako, kad jų Lietuvoje yra per daug, yra labai universalus. Jis suteikia gerus pagrindus, kuriuos galima pritaikyti įvairiose srityse.
Didžiausią įtaką pasirinkimui turėjo mano senelis – jis buvo Klaipėdoje gerai žinomas advokatas. Man atrodė, kad ir sovietinėje sistemoje ir bet kurioje visuomenėje advokato veikla yra susijusi su teisingumu, su žmonių gynimu.
Savo studijų laikotarpiu buvau vienas pirmųjų studentų, važiavusiu į užsienį, tada tai buvo tik pavieniai atvejai, juk nebuvo nei „Erasmus“, nei kitų panašių dalykų. Tada reikėjo dėti kelis kartus daugiau pastangų, kad pavyktų persilaužti ir su užsienio kalbomis. Pagaliau – reikėjo rasti lėšų nuvažiuoti į tarptautinius vasaros teisės kursus Hagoje – tuomet tai buvo iššūkis.
– Ar jus lengvai priėmė į darbą, ar tai buvo rimtas konkursas? Kaip gavote darbą – jums buvo sunku?
– Tuo metu Lietuvos diplomatinė tarnyba apskritai tik kūrėsi. Natūralu, kad į sistemą atėjo labai daug žmonių, nes tai nebebuvo Sovietų Sąjunga. Aš buvau vienas iš tų, kurie atėjo kartu su Sąjūdžio banga.
Universiteto laikotarpiu buvau visuomeniškai aktyvus, buvau vienas iš lyderių ir taip atsitiko, kad mano visuomeninė veikla daug padėjo, nes diplomatinė tarnyba dar neturėjo gerai sustyguotų visų atrankos mechanizmų. Turbūt buvo žiūrima į potencialą.
Tada į ministeriją nuėjo dirbti keli Vilniaus universiteto dėstytojai iš Teisės fakulteto ir susirinko komandą. Taip aš ir patekau. Iki šiol dirba ta pati komanda, tai – išskirtinis branduolys.
