„Nors ir bekele, retkarčiais buksuodama, tačiau pasaulio ekonomika lėtai juda pirmyn. To negalima pasakyti apie euro zonos šalis - jos vėl tapo ekonominės recesijos aukomis. Yra sakoma, kad kai JAV ekonomika nusičiaudi - suserga visas pasaulis, tačiau mes manome, kad Europai šis posakis negalioja, ir jos ligos vis dėlto nesusargdins likusio pasaulio“, - teigia jis.
Ekonomistas mano, jog Lietuvos ekonomikos augimas sulėtės, tačiau recesijos turėtume išvengti. „Prognozuojame, kad Lietuvos bendrasis vidaus produktas (BVP) šįmet augs 2,7 proc., nedarbas sieks 14 proc., o infliacija sudarys 3 proc. Praėjusiais metais BVP augo 5,9 proc., nedarbas siekė 15,4 proc., metinė infliacija buvo 4,1 proc.“, - sako jis.
Ž. Maurico teigimu, nors eksporto augimas lėtėja, tačiau jis ir toliau išliks Lietuvos ekonomikos pagrindiniu varikliu šiais metais. Eksporto augimas sulėtėjo iki 10 proc. 2012 m. pradžioje, tačiau stabilizavosi ir prognozuojama, kad augimas išliks teigiamas. Ypač optimistiškai nuteikia baldų, mašinų ir mėsos produktų pramonės eksporto duomenys, įsitikinęs ekonomistas. „Namų ūkių finansinė padėtis palengva gerėja, tačiau praktiškai visą pajamų augimą „suvalgo“ infliacija. Ji šiek tiek sumažėjo, tačiau 2012 m. turėtų išlikti gana aukšta ir siekti 3 proc. Vidutinis atlygis 2012 m. antrąjį ketvirtį augo 2,2 proc., tačiau dėl kylančių kainų reali gyventojų perkamoji galia nedidėjo“, - pažymi jis.
Ž. Mauricas atkreipia dėmesį, jog Lietuvos biudžeto deficitas jau šiais metais turėtų atitikti Mastrichto kriterijus, tačiau energetinių žaliavų kainų kilimas bus pagrindinis trukdis Lietuvai bandant įsivesti eurą 2014 m.
Bandydamas atsakyti, kodėl šalyje nedidėja atlyginimai, ekonomistas pažymi, jog darbo užmokestis auga lėčiau negu ekonomika ir netgi lėčiau negu produktų kainos.
„Oficialus darbo užmokestis Lietuvoje auga itin lėtai dėl šių pagrindinių priežasčių: netikrumo dėl ekonomikos ateities - darbdavių nenoro investuoti į darbuotojų ateitį bei darbuotojams neparankios padėties darbo rinkoje - aukšto nedarbo lygio. Žinoma, įtakos turi ir didelis darbo jėgos apmokestinimas, dėl kurio įmonėms tampa itin nepatrauklu didinti „oficialų“ užmokestį, bei mažos paskatos darbuotojams prašyti didesnio oficialaus darbo užmokesčio“, - pažymi jis.
Vyraujantis netikrumas dėl ateities ir darbuotojui neparanki padėtis darbo rinkoje neskatina įmonių dalintis sukuriama pridėtine verte su savo darbuotojais. Ž. Maurico teigimu, didelis darbo jėgos apmokestinimas įmonių savininkus skatina ieškoti kitų būdų, kaip efektyviau padalinti įmonėje sukuriamą pridėtinę vertę.
„Oficialaus darbo užmokesčio mokėjimas yra „prabanga“, kurią įmonės gali sau leisti tik esant stabiliai įmonės finansinei bei šalies ekonominei situacijai. Be to, reikia atkreipti dėmesį, kad Lietuvoje darbo jėgos apmokestinimas yra didesnis negu ES vidurkis ir gerokai didesnis negu kitų išsivysčiusių šalių. Taigi natūralu, kad įmonės visais būdais stengiasi ieškoti darbuotojų, sutinkančių dirbti už mažesnį ar „neoficialų“ darbo užmokestį“, - atkreipia dėmesį ekonomistas, pabrėždamas, jog tokia padėtis yra žalinga, nes ji trukdo vidaus vartojimo atsigavimui, mažina biudžeto išlaidas bei skatina gyventojus gyventi iš pašalpų, kurios neretai esti didesnės negu atlygis po mokesčių.
