- Ar esate atsargus su pinigais, o gal jų neskaičiuojate?
- Nesu išlaidus, bet ir neturiu tiek daug pinigų, kad tokiu galėčiau pasijausti. Šiais laikais žmonės vasarą dirba tam, kad galėtų pragyventi žiemą, kad apmokėtų sąskaitas. Ir aš nesu išimtis. Nesinori nuolat gyventi skolose. Man jos didelis stresas. Nesuprantu, kaip žmonės gali imti paskolas iš banko, įsipareigoja mokėti dideles sumas dvidešimt penkerius metus… Niekada nesu to daręs ir neišdrįsčiau. Bet turbūt labai drąsu taip kalbėti, gal gyvenimas imtų ir priverstų.
- Ar jums aktualios finansinės krizės kamuojamų žmonių bėdos?
- Nepasakyčiau, kad krizė mane labai smarkiai palietė. Man atrodo, kad aktoriai Lietuvoje gyvena nuolatinėje krizėje. Niekas negali išgyventi dirbdamas vieną darbą, nuolat reikia bėgti, dirbti keliuose darbuose. Sunku būtų rasti tokį, kuris kaip koks valdininkas komfortiškai sėdėtų ant vienos kėdės ir galėtų išgyventi.
Krizė aktuali tiems, kas buvo prisipirkęs nekilnojamojo turto, tiems kirto per kišenę, o man… Vis norisi pasitaupyti, turėti savo sodybą, kur būtų galima nuvažiuoti, atsipūsti, vasaroti, bet kol kas tai tik svajonės, kol kas neišeina pasirūpinti būsima senatve. Panašu, kad nei „Sodra”, nei valstybė tuo nepasirūpins, nors visą gyvenimą moku mokesčius, legaliai dirbu. Bet su pinigais valdininkai tvarkosi taip, kaip jiems patinka. Jeigu taip kiekvienas iš mūsų skaičiuotume pinigus, tai seniai būtume bankrutavę, būtų atėję antstoliai, numovę paskutines kelnes ir gyventume Kariotiškių sąvartyne. O čia nieko – gyvena, valdiškose įstaigose atlyginimai kyla, nauji ir prabangūs automobiliai perkami.
- Kaip jūsų šeimoje tvarkomi finansai?
- Mano žmona atsakinga už finansus. Jai pavesta mokėti visus mokesčius. O aš į savo sąskaitą internete net nežinočiau kaip įeiti, tad neturiu jokių šansų nieko su internetiniais pinigais ir nuveikti. Sunkiai man su kompiuteriu.
- Ar požiūriui į pinigus įtakos turėjo Jūsų vaikystė?
- Vaikystė nebuvo labai paprasta. Tėvas mirė, kai man buvo keturiolika. Augau su mama ir seserimi ir pinigų niekada nebuvo per daug. Taupiai gyvenom, tai gal ir dabar net ir turėdamas daugiau pinigų nesistengiu jų greitai išleisti ir didelėmis sumomis nesišvaistau. Egzotiški kraštai manęs netraukia. Viena „didelė” kelionė įvyko dar 1989 metais į JAV. Tuo metu buvo madinga važiuoti į Valstijas ir aš pakliuvau į tą bangą. Buvo visos galimybės likti ten, bet čia prasidėjo Sąjūdis. Laimingiausias buvau, kai grįžau namo.
- Papasakokite apie pirmąjį savo atlyginimą?
- Pirmieji būdavo dar vaikystėje, kai pas močiutę arba dėdę kaime tekdavo grėbti, vežti šieną, raudonus serbentus skinti. Tuo metu buvo įprasta skatinti pinigais. Tai vasarą taip „padirbėjęs” namo parsiveždavau ir kokius 20 rublių. Tais laikais tai buvo dideli pinigai, dabar turbūt prilygtų kokiems 300-400 litų.
- Kokia silpnybė „suryja” daugiausiai pinigų?
- Įvairios senienos, kurios paskutiniu metu tapo sunkiai įperkamos. Tai nuo tokių pirkinių stengiuosi susilaikyti. Dar labai smagu, kad ir kelioms valandoms nulėkti iki kaimo. Ypač tokias keliones mėgau su šuniu. Ir šuo pasilaksto, ir aš įkvepiu gryno oro. Nors tai atrodo nekalta pramoga, bet pirmyn atgal – 140 kilometrų. Tai jau atstumas. Ypač dabar, kai tokios benzino kainos.
- Koks geriausias paskutiniu metu įsigytas jūsų pirkinys?
- Neseniai visai neplanuotai nuvažiavęs į prekybos centrą „kažko”, nusipirkau treniruoklį už pusantro tūkstančio litų. Labai juo džiaugiausi, miegamajame susikonstravau. Dabar, tiesa, jis išardytas (sumaniau šį bei tą paremontuoti) ir sėkmingai renka dulkes. Žmona vis praeidama pasijuokia, kad iki šiol negali suprasti, kaip tada sugalvojau jį nusipirkti…
- Esate meno pasaulio atstovas. Paprastai teigiama, jog tokiems žmonėms ypač sunku racionaliai elgtis su pinigais… Ar save priskirtumėte prie tokių žmonių? O gal esate racionalus menininkas?
- Mano įsitikinimu, menininkai tokie patys žmonės kaip ir visi kiti. Juk ir jie nesako savo vaikams palaukti, kol gaus taip išsvajotą Hamleto vaidmenį. Visiems reikia valgyti, visi gyvename tame pačiame pasaulyje. Mitas tai…
