Ant bankroto slenksčio jau keletą metų stovintys graikai pasiryžę atsisveikinti su daugeliu savo salų, jei tik pirkėjai pasiūlys padorią kainą.
Šiuo metu Graikija turi apie porą tūkstančių didesnių ir mažesnių salų Jonijos, Egėjo ir Viduržemio jūrose, visiškai negyvenamų – daugiau nei porą šimtų.
„Kai kurios salos gali būti naudojamos komerciniams tikslams, jei tai nekels grėsmės nacionaliniam saugumui.
Mes siekiame ne atsikratyti šio turto, bet jį įdarbinti, kad dabar nenaudojamos žemės ateityje duotų pelno”, – aiškino Graikijos ministras pirmininkas Antonis Samaras.
Ta pati Graikija jau turi savo žemių pardavimo patirties. Tiesa, tai vyko labai seniai.
Pradėjo nuo apgavystės
Pasak legendos, nuo brolio bėganti finikiečių princesė Didonė atvyko į dabartinio Tuniso pakrantę. Ji sutarė su čionykščių karaliumi Jarba, kad nusipirks iš jo jaučio odos dydžio žemės sklypą.
Karalius sutiko. Tačiau gudragalvė Didonė jaučio odą supjaustė plonytėmis atraižomis ir jomis apjuosė nemenką plotą. Tokį, kad buvo galima pastatyti tvirtovę, vėliau virtusią Kartaginos miesto centru.
Suprantama, karalius Jarba turėjo jaustis apgautas.
Todėl vėlesniais laikais prekiaujant didelėmis teritorijomis sąlygos būdavo numatomos kur kas aiškiau.
Antai 1204 metais Bonifacijus iš Monferato Venecijai pardavė visą Kretos salą. Atlygis – tūkstantis sidabro markių, nedidelis procentas iš būsimų pajamų ir pagalba užimant Salonikus.
Praėjus šimtmečiui tie patys venecijiečiai jiems priklausiusias Rodo, Koso ir kai kurias kitas salas pardavė hospitaljerų (joanitų) ordinui.
Pardavė visą valstybę
XII amžiaus pradžioje dabartinės Prancūzijos pietryčiuose gyvavo stipri Albono grafystė. Vienas jos valdovų savo herbe pavaizdavo delfiną (pranc. k. – le Dauphin), todėl jo įpėdiniai imti vadinti dofinais, o pati valstybė – Dofine.
XIV amžiuje ją valdęs dofinas Humbertas II išleido daug pinigų kryžiaus žygiams, todėl nutarė parduoti visą šalį.
Pirmiausia ji buvo pasiūlyta popiežiui, tačiau su Šventuoju Sostu susitarti dėl kainos nepavyko.
Teliko kreiptis į Prancūzijos valdovus. 1349 metais Dofinė nustojo egzistavusi kaip atskira šalis, nors kurį laiką dar išlaikė autonomiją nuo Prancūzijos.
Humbertas II, už visą valstybę gavęs 400 tūkstančių ekiu ir kasmetę pensiją, įstojo į dominikonų ordiną.
Pasiūlė dar daugiau
Vėliau Prancūzija tapo ne teritorijų pirkėja, o pardavėja.
XVIII amžiaus pabaigoje Europoje siautė karai, o tuometis JAV prezidentas Thomas Jeffersonas baiminosi, kad tokios negandos nepersimestų ir į Amerikos žemyną.
Kas būtų, jei, pavyzdžiui, tada Prancūzijos pirmuoju konsulu tapęs Napoleonas Bonaparte’as būtų nusprendęs išlaisvinti visus vergus savo kolonijose Amerikoje? Arba jei jose būtų prasidėję sukilimai?
Jėga atimti žemes iš tokio karvedžio amerikiečiai nedrįso, užtat pasisiūlė nupirkti Naująjį Orleaną ir aplinkines teritorijas už nemenką sumą – 10 mln. JAV dolerių.
Tačiau pradėjęs karą su anglais Napoleonas suvokė, kad jo ambicijoms pakaks ir Europos.
Todėl Th.Jeffersonui jis pasiūlė dar geresnį sandorį: pirkti visas prancūzams priklausančias teritorijas Amerikoje po 7 centus už hektarą.
Pakloję 15 milijonų JAV dolerių amerikiečiai įsigijo kone ketvirtadalį dabar turimos žemės: Arkanzasą, Misūrį, Ajovą, Oklahomą, Kanzasą, Nebraską ir dar daugiau dabartinių valstijų.
Tiesa, daugelį jų dar teko atkariauti iš indėnų, nieko nenutuokusių apie sandorį su prancūzais ir dažniausiai net nemačiusių pačių prancūzų.
Auksinis pirkinys – Aliaska
Vėliau JAV smarkiai išplėtė savo teritoriją Rusijos sąskaita. Jiems priklausančią Aliaską rusai pirmąkart sumanė pasiūlyti amerikiečiams dar 1853 metais, baimindamiesi, kad šių žemių neužkariautų anglai.
Tačiau dėl to susitarta šiek tiek vėliau. Aliaska buvo tapusi našta Rusijai: naudos – jokios, o vien jai išlaikyti per metus iš valstybės iždo buvo skiriama 200 tūkstančių rublių.
1867 metais Rusijos pasiuntinys JAV Eduardas Steklis pasiūlė amerikiečiams sandorį. Dokumentai buvo rengiami porą savaičių.
JAV Kongrese dėl to vyko įnirtingi debatai: juk tuomet Aliaskoje niekas dar nebuvo aptikęs nei naftos, nei aukso.
Manoma, kad už pritarimą kai kuriems kongresmenams netgi buvo pasiūlyti kyšiai. Ar taip buvo, ar ne, tačiau tais pačiais metais Aliaska perėjo į Vašingtono valdžią, o rusai už ją gavo 7,2 milijono JAV dolerių auksu: maždaug po 4,74 JAV cento už hektarą.
Kai Aliaskoje prasidėjo aukso karštinė, ją pardavusiems rusams teliko graužti nagus. Galbūt todėl iki šiol Rusijoje sklando gandai, kad ši teritorija iš tiesų buvo tik išnuomota, tačiau klastingieji amerikiečiai atsisakė ją grąžinti.
XIX ir XX amžių sandūroje įvyko daug stambių nekilnojamojo turto sandorių tarp valstybių.
Ispaniškas išpardavimas
Daugiausia teritorijų tuo metu išpardavė viešpatauti jūrose nustojusi ir iš pasaulio galingųjų klubo besitraukianti Ispanija.
Prapylę kelis mūšius su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis ispanai neteko Guamo ir Puerto Riko ir už tai negavo nė cento.
Tačiau už Filipinus amerikiečiai Madridui sumokėjo 20 mln. JAV dolerių.
1899 metais Ispanija už 25 milijonus pesetų Vokietijai pardavė savo kolonijas Ramiajame vandenyne – Palau, Marianų ir Karolinų salas.
Pusiaujo Gvinėjai ir kitoms kolonijoms Afrikoje rasti pirkėjų nepavyko.
Padengė karaliaus skolas
Kitas didelis sandoris po keleto metų užfiksuotas būtent Afrikoje, tačiau ne ispanams priklausančiose žemėse.
Iki 1908 metų Kongas priklausė asmeniškai Belgijos karaliui Leopoldui II, jam atitekdavo visi čia surinkti mokesčiai.
Tačiau jie buvo renkami tokiais žiauriais būdais, kad kilo net tarptautinė pasipiktinimo banga. Karalius nusprendė Kongą parduoti, tačiau ne bet kam, o pačiai Belgijai.
Mainais už šią Afrikos valstybę iš belgų iždo buvo padengtos visos Leopoldo II skolos, baigti jo pradėti statybos projektai ir dar atseikėta šiek tiek grynųjų pačiam karaliui. Sandorio vertė tuomet siekė apie 200 mln. Belgijos frankų.
Danai nenorėjo kariauti
Kilus Pirmajam pasauliniam karui Danija išsigando, kad jai teks ginti netoli Puerto Riko turimą pietvakarinę Mergelių salyno dalį. Todėl buvo pasiūlyta ją įsigyti JAV. Vašingtonas už tai paklojo 25 mln. JAV dolerių.
Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, 1946 metais, amerikiečiai Kopenhagai pasiūlė sumokėti dar 100 mln. JAV dolerių, tačiau už tai reikalavo Grenlandijos. Danija su tuo nesutiko.
Jos kaimynės Norvegija ir Suomija 1947 metais tuometei SSRS pardavė 176 kvadratinių kilometrų sklypą ties šių trijų šalių sienų sankirta. Už tai gavo 700 mln. Suomijos markių.
Sovietai čia gyvenusius žmones paprasčiausiai iškėlė: jiems buvo reikalingi ne nauji piliečiai, bet šioje teritorijoje esanti hidroelektrinė.
Uostas už 3 mln. JAV dolerių
Pastarasis didelis sandoris užfiksuotas 1958 metais. Omanas tuomet pardavė Pakistanui paskutinę savo koloniją – Gvadaro uostą prie Arabijos jūros.
Mat valdyti ją per didelį atstumą buvo sudėtinga, juolab kad ir žmonių čia gyveno vos keli tūkstančiai. O gauti trys milijonai JAV dolerių Omanui tuomet tikrai netrukdė, nes naftos eksportą ši valstybė pradėjo tiktai po gero dešimtmečio.
Tačiau šiuo metu Gvadaras yra labai sparčiai besiplečiantis miestas. 2002–2005 metais kinai čia pastatė šiuolaikišką uostą. („Rbk.ru”, LR)
