Dauguma šalių pasiruošusios veikti, kad ekonomikos augimas sugrįžtų. Daugelis kovoja su išaugusia skola ir suvokia, kad negalima skolintis iki begalybės. Tačiau negalima ir iki begalybės didinti mokesčius.
Tokių įspūdžių iš 22-ąjį kartą Lenkijos mieste Krynicoje surengto Vidurio ir rytų Europos ekonomikos forumo parsivežė Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas Žilvinas Šilėnas.
„Visos Rytų ir Vidurio Europos šalys susiduria su krize. Vienos labiau, kitos mažiau. Vienose šalyse ekonomikos yra labiau atsparios, kitose - mažiau. Tačiau susidaro įspūdis, kad visos jos pasiruošusios veikti, kad ekonomikos augimas sugrįžtų“, - portalui lrytas.lt sakė Ž. Šilėnas.
- Ar jau praėjo krizės etapas ir šalys galvoja apie tik apie ekonomikos plėtrą?
- Nedrįsčiau teigti, kad jau praėjo tas etapas, kai šalys turėjo galvoti, kaip išgyventi. Jis tebesitęsia. Visas šalis vienija tai, kad jos padidino savo įsiskolinimus. Taip pat ir Lietuva. Šš dalies manevro laisvės dabar yra dar mažiau.
Jeigu 2009 metais šalys, turinčios problemų, norėdamos jas išspręsti, galėjo skolintis, tai dabar jų skolos išaugo ir tuo keliu eiti jos nebegali.
Maloniai nustebino tai, kad Rytų Europos šalys yra nesusipykusios su realybe. Jos supranta, kad reikia subalansuoti biudžetą. Supranta, kad negali skolintis iki begalybės negalvodamos apie tai, kaip atiduoti pinigus, arba galvoti, kad skolą atiduos iš kitų paskolų.
Kalbama ir apie mokesčių sistemos sutvarkymą, ir apie išlaidų karpymą.
Nebetinkamas požiūris, kad, norint augti, reikia skolintis - jeigu sunkiai sekasi, tai valdžia iš kažkur paims pinigų, įlies į ekonomiką ir ekonomika atsigaus. Tokio požiūrio šalininkų yra ir Vakarų Europoje.
Atėjo supratimas, kad galima sutvarkyti mokesčių sistemą ir kad galima imtis reformų, sumažinti išlaidas ir ne tik buhalteriškai.
Galbūt mums nereikia tiek išplėtoto viešojo sektoriaus, galbūt viešasis sektorius gali padaryti daugiau su mažiau – dirbti efektyviau.
Įmonės visa tai darė – galvojo, optimizavo, atleido darbuotojus, kiti mažino algas, persiorientavo į kitą veiklą, dar kitos bankurtavo. Jos visos tą galvosūkį sprendė.
Negalima sakyti, kad viešasis sektorius visiškai nieko nesprendė. Tačiau viešasis sektorius patiria kur kas didesnį spaudimą. Verslas rizikuoja savo pačių pinigais, o valdininkai rizikuoja visų žmonių pinigais – tai nepalyginami dalykai ir nepalyginimos paskatos priimti teisingus sprendimus.
- Kokių reformų siūloma imtis?
- Forume išskyrė keletas idėjų – sukurti paprastesnę, bet labiau apimančią mokesčių sistemą. Daugelis specialistų sutinka – vien mokesčių didinimas nėra kelias į priekį. Nes didesni mokesčiai nebeatneša daugiau pajamų.
Jeigu kažkas galvoja, kad galima išpsręsti biudžeto problemas vien mokesčių didinimu, tas klysta.
Ne tik tų mokesčių nesurinksi, bet apskritai sužlugdysi žmonių iniciatyvą. Nebeapsimokės užsiimti verslu ar kažkokia produktyvia veikla.
Dideli mokesčiai – ar tai būtų mokesčiai verslui, ar gyventojams - tam tikroms prekėms - skatina šešėlinę ekonomiką. Tai nėra vien Lietuvos fenomenas. Tai vyksta ir kitose šalyse.
Visose šalyse veikia tie patys ekonomikos dėsniai. Vienose labiau, kitose mažiau. Mes esame pakraščio valstybė ir turime sienas su dviem ne ES šalimis, kuriose istoriškai yra mažesni mokesčiai degalams ir kitoms akcizinėms prekėms. Dėl to ta įtaka didesnė.
Galima sakyti, kad akcizus nustato Europos Sąjunga. Tai iš dalies yra tiesa, bet Lietuvoje ne visi akcizai yra tokie, kokius nustato ES. Kai kurie yra žymiai didesninei reikalaujama, pavyzdžiui benzinui. Dėl akcizo benzinas yra maždaug 30 centų brangesnis nei galėtų būti.
Suprantu, kad 30 centų visų problemų neišpręs, bet išpręs bent jau vieną – pigesnis benzinas reikš, kad žmonėms liks daugiau pinigų ir jie juos galės išleisti kitoms prekėms.
Forume buvo kalbama apie verslo laisvę. Ypatingai šiomis sunkiomis sąlygomis verslui reikia sudaryti kuo mažiau kliūčių.
Mokesčiai turi būti nedideli, kad juos būtų lengva sumokėti, verslo reguliavimas turėtų būti mažas ir lankstus ir, tai, kas man asmeniškai pasirodė svarbu ir įdomu, - būtent verslas ir jame dirbantys žmonės būtent kuria tą gerovę, kurią mes turime. Valstybė, geriausiu atveju tik perskirsto lėšas.
- Kokias euro zonos perspektyvas įžvelgia Rytų ir Vidurio Europos valstybės?
- Prognozių, kas bus su euru, netrūksta. Iš esmės sutarta, kad yra negerai, kai valstybės, kurios turi ilgalaikius biudžeto deficitus, juos finansuoja paskolomis. Naujomis paskolomis dengia prieš tai paimtas paskolas ir taip visą laiką didina savo įsiskolinimą, kartais net be minties, kad tą skolą reikės sugrąžinti.
Šalių, kurios yra linkusios išlaidauti, skolinimasis iš esmės buvo subsidijuojamas tokių valstybių, kaip Vokietija ir kitos didžiosios Vakarų Europos ekonomikos. Jos, dalyvaudamos bendros valiutos sistemoje, užtikrino pasitikėjimą tokiomis šalimis, kaip Graikija, nors to pasitikėjimo neturėjo būti.
Lietuva buvo keistai laiminga, kai praleido galimybę įsivesti eurą. Viena vertus, mes esame labai susiję su euru, galime netgi sakyti, kad euras Lietuvoje funkcionuoja lito pavidalu. Litus bet kada galima įsikeisti į eurus stabiliu kursu.
Kita vertus, mes turime tam tikrą saugų atstumą, arba, kaip išsireiškė vienas diskusijos dalyvių forume, - būti euro šešėlyje yra geriau negu uragano viduryje. Ir iš tiesų mes tam tikrą manevro laisvę turime. Visa esmė, ar tai būtų euras, ar doleris, žmonės ieško saugumo.
Lietuviai puikiai atsimena pirmuosius eksperimentus su valiuta. Pirmiausia nuvertėjo rublinės santaupos, po to talonėliai.
Nuo pat pinigų atsiradimo žmonės nori saugumo, kad jie nenuvertės. Lietuva rinkosi stabilias valiutas - iš pradžių JAV dolerį, paskui eurą, pritaikė valiutų valdybos modelį. Tuo metu atrodė, kad tai buvo teisinga, nes tai buvo stabilios valiutos.
Turbūt mes visi galvojame, kad vakarų politikai bus atsakingesni negu mūsų vietiniai. Bet dabar esame tokioje situacijoje, kai galime pasakyti, kad tie patys Vakarų politikai jau nebėra tokie atsakingi.
- Dauguma šalių yra įsiskolinusios, ar jos turėtų dabar savo skolas grąžinti?
- Tai nelabai įmanoma, tačiau negalima skolintis be galo.
Tinkamas pavyzdys ir Lietuvos skola. Netgi tais vadinamaisiais geraisiais laikais, kai ekonomika augo, biudžetas vis tiek buvo deficitinis ir jokio rezervo fondo nebuvo sukaupta.
Būtų buvę gerai tuo laiku turėti bent jau nedeficitinį biudžetą. Tai būtų padėję lengviau išgyventi dabartinę situaciją.
Aišku, galima pasidžiaugti, kad Lietuva nėra taip prasiskolinusi, kaip kitos šalys. Skolos lygis nėra toks didelis. Bet neramina, tai, kad skola per pastaruosius metus smarkiai išaugo.
Gerai, kad dedamos pastangos tą skolą suvaldyti. Bet nenorėčiau pasiduoti tokiam požiūriui, kad jau viskas yra gerai, viskas susitvarkė. Nenorėčiau pasiduoti iliuzijai ar minčiai, kad krizė buvo tik trumpalaikis reiškinys, jis praeis ir vėl viskas bus gerai, kaip anksčiau.
Visko gali būti. Bet nereikia pamiršti - pasiekti, kad BVP augtų, ar netgi išliktų tame pačiame lygyje reiškia, kad viską daryti taip pat gerai, kaip anksčiau.
Turi surasti rinkų, surasti pirkėjų, gaminti produktus, kurių reikia žmonėms, jeigu nori, kad BVP augtų.
Tas ekonomikos augimas neateina iš niekur. Aišku, kai žmonės yra įpratę gyventi augimo sąlygomis, jiems atrodo, kad viskas turi vykti savaime.
Daugelis žmonių mano, kad kievienais metais turi didėti atlyginimas – jeigu pirmais metais gavau tiek, tai kitais metais atlyginimas turi augti.
Galbūt ir taip. Galbūt kai kuriais atvejais taip ir yra, bet tai nėra užprogramuota, kad kiekvienais metais mes privalome gyventi geriau. Jeigu BVP augs reikėtų džiaugtis.
- Kuo čia gali prisidėti valstybė?
- Tiek kalbant apie Europą, tiek apie Lietuvą galima sakyti, kad yra tam tikri išoriniai veiksniai, kurių mes nepakeisime. Mes esame maža rinka. Galime dėl to liūdėti, bet taip yra. Mes neesame Europos centras. Tai objektyvūs duomenys, kurių nepakeisi.
Bet yra kiti dalykai, kurie priklauso nuo mūsų. Tai yra kliūtys žmonių kūrybingumui ar jų veiklai ir jos priklauso būtent nuo mūsų. Mokesčiai, reguliavimai, taisyklės ar suvaržymai yra žmogaus kūrinys. Ir tai yra dalykas, kurį mes galime pakeisti.
Vienu parašu mes negalime padaryti, kad Lietuvoje staiga atsirastų gamtinių dujų, bet vienu parašu mes galime padaryti, kad žmonėms verslo sąlygos taptų lengvesnės.
Galime modernizuoti darbo santykius, kad jie nebeprimintų Sovietų Sąjungos laikų. Galime padaryti, kad verslą kontroliuojančios institucijos nesijaustų vietiniais feodalais, nuo kurių malonės priklauso, galėsi užsiimti verslu ar ne.
Mes galime padaryti, kad investuotojams, norintiems statyti gamyklą, nereikėtų laukti metus, kol kažkas nubraižys kažkokias linijas ant popieriaus ir pasakys, kad čia statyti gamyklą jau galima.
Jeigu kalbame apie pagalbą skurstantiems, kas visada yra svarbu, mes galime pasistengti, kad pinigus gautų tie, kam to reikia, ir negautų tie, kam jų nereikia, ką parodė savivaldybių, pradėjusių kotroliuoti, kam atitenka pašalpos, eksperimentas.
Reikėtų pagirti Lietuvos žmones, kad jie geriau suvokia situaciją, negu tam tikri pietryčių Europos gyventojai. Ta dalis Europos gyventojų nesupranta, iš kur atsiranda pinigai. Kalta valdžia, nes liepia taupyti, kalta Vokietija, nes liepia taupyti – tai kaip mažo vaiko sindromas.
Bankomatuose daug pinigų yra, kodėl tiesiog nenuėjus ir nepasiėmus.
Lietuviai demonstruoja brandą. Nėra taip, kad lietuviai nerodo nepasitenkinimo. Jie rodo, ir rodo jį pagrįstai. Jeigu žmonės skundžiasi, pavyzdžiui, dėl šilumos kainų, tai nėra nepagrįstas skundas. Iš tiesų brangu. Taip pa,t kai verslininkai skundžiasi dėl mokesčių, tai irgi turi pagrindo.
Bet lietuviai kažkaip supranta, kad negali kažkas ateiti ir kažką duoti, kad valdžia nėra kažkoks stebukladarys, kuris ištrauks gėrybių ir kiekvienam padovanos po automobilį.
Jeigu anksčiau buvo gerai, tai ir dabar privalome gerai gyventi ir problema yra tik ta, kad kažkas kažko neduoda. Lietuviai taip nemano. Jie mąsto kaip suaugę žmonės.
Su supratingais žmonėms galima daug padaryti, imtis reformų. Tik nereikia bijoti sakyti tiesą ir išaiškinti žmonėm,s kaip yra iš tikrųjų, o ne bandyti kurti kažkokias iliuzijas.
Kai kurie mėgsta sakyti – pinigų yra tik jie neteisingai paskirstomi. Kai kuria prasme taip. Bet tai nereiškia, kad ateis kita valdžia ir jau teisingai viską paskirstys.
Su suaugusiais žmonėms šnekant galima nemažai pasiekti – lietuviai neprarado sveiko proto jausmo.
