Praėjus keleriems metams nuo 2008 metų krizės, paaiškėjo, kad ekonomistas be reikalo šaipėsi iš Baltijos šalių. Žurnalo „Foreign policy“ žurnalistas Andersas Aslundas pateikia skaičius, kurie visiškai prieštarauja P. Krugmano patarimams, kaip gelbėtis nuo krizės.
Baltijos šalių strategijos vaisiai
Europą krečianti finansų krizė, atrodo, Baltijos šalių skaudžiai neskriaudžia. Estija, Latvija ir Lietuva gerina savo ekonomiką.
Praėjusiais metais jų augimo tempai siekė atitinkamai 7,6 proc., 5,5 proc. ir 5,9 procento. Finansinį pulsą palaiko prekių eksportas, o tai įkvepia tikėtis ir geresnio rytojaus.
2008-2009 metais visų trijų šalių ekonomikos nuosmukis siekė net 24 procentus. Didžiausiu sunkmečiu tik Latvija prašė Tarptautinio valiutos fondo (TVF) ir Europos Sąjungos (ES) finansinės paramos. Be užsienio piniginių injekcijų Baltijos šalys atsitiesė per dvejus metus. Šiandien visos trys valstybės turi prieigą prie tarptautinių finansų rinkų, o jų kredito reitingai nuolat auga nuo 2009 m. vasaros.
Baltijos šalių situacija visiškai skiriasi nuo aštuonių ES šalių likimo: Bulgarija, Rumunija, Graikija, Airija, Portugalija, Kipras, Ispanija, Slovėnija jau pareikalavo finansinės paramos arba gali jos labai greitu metu paprašyti.
Kas nutiko?
Baltijos šalių situaciją galima būtų paaiškinti tuo, kad jos pasirinko visiškai priešingą politiką nei pietų Europos šalys. 2009 metais kiekviena Baltijos valstybė vykdė griežtą taupymo politiką. Šalys nurėžė išlaidas ir taikė reformas, o pietų Europos šalys bandė skatinti ekonomiką, bet nesiėmė aktyvių taupymo priemonių.
Pavyzdžiui, Kipras ir Slovėnija, kurios iki krizės su finansais elgėsi konservatyviai, sunkmečiu mėgino skatinti savo ekonomiką. Slovėnija padidino biudžeto deficitą iki 6 proc., tačiau tokia politika nepadėjo, o tik įklampino valstybę į gąsdinančias skolas.
Žinant, kokių rezultatų davė skirtingos šalių finansinės strategijos, Nobelio premijos laureatas ir „New York Times“ apžvalgininkas P. Krugmanas turėtų remti šiaurės Europos šalių, o ne nepasiteisinusias pietų Europos strategijas.
Vis dėlto ekonomistas taip negalvoja, rašoma žurnale „Foreign policy“. Kol tęsėsi krizė, P. Krugmanas ironizavo ir kartais net tyčiojosi iš Baltijos šalių ekonomikos strategijos, nors šios vis įrodydavo, kad jo įžvalgos ir argumentai yra klaidingi.
Devalvacijos pasiūlymas neišdegė
2008 m. gruodžio 15 dieną P. Krugmanas pirmą kartą pasisakė apie Baltijos šalių finansų krizę. Pranešimo pavadinimas buvo „Latvija yra naujoji Argentina“.
Ekonomistas sufleravo, kad Latvija turėtų devalvuoti savo valiutą ir turbūt bankrutuoti, kaip tai 2001 metais padarė Argentina.
Ekonomisto žodžiai nepasitvirtino, Latvija stabilizavo ekonomikos rodiklius greičiau nei visi tikėjosi. P. Krugmano teiginys, kad Latvija be devalvacijos iš krizės neišsikapstys (tą patį jis taikė ir Estijai bei Lietuvai), neišsipildė.
Pagrindiniai P. Krugmano argumentai buvo, kad reikia aktyviai skatinti ekonomiką, kai gamyba mažėja.
Tačiau Kipre ir Slovėnijoje ekonomikos skatinimas beveik nedavė naudos ir šalys neatsigavo nuo krizės, o pablogino savo viešųjų finansų padėtį. Nė viena pietų Europos šalis, kuriai reikia finansinės paramos, dabar nebūtų šioje situacijoje, jei būtų ėmusis taupymo, o ne ekonomikos skatinimo politikos.
Ekonomisto nutylėjimas apie bankroto riziką yra tiesiog stulbinantis, rašoma straipsnyje.
Darbo rinką reguliuoja paklausa?
Sekant P. Krugmano logika, susidaro įspūdis, kad Europos problema - pramonės augimas, o ne skolos.
Jis, atrodo, mano, kad ekonomikos skatinimas visada gali įveikti valstybės skolos didėjimo grėsmę. Net Graikijos atveju, kurios skola 2011 metais sudarė 165 proc. BVP, ekonomistas nekalbėjo apie riziką. Tačiau finansų rinkose buvo konstatuota, kad šalies skola yra per didelė. Slovėnijos skola, kuri sudaro 50 proc. BVP, jau dabar finansų rinkoms atrodo per didelė - šalies obligacijų pajamingumas viršijo 7 procentus.
Sunku suprasti, kaip P. Krugmanas gali ignoruoti struktūrines reformas, kurių skubiai reikia Europai.
Visos pietų Europos šalys taip sureguliavo darbo rinką, kad nedarbo skaičiai šoktelėjo į rekordines aukštumas. Juokaujama, kad Ispanijoje lengviau išsiskirti su sutuoktiniu, nei atleisti žmogų iš darbo, o dėl to daugelis kompanijų nelabai noriai samdo darbuotojus.
Bet P. Krugmanui nedarbo didėjimas yra tik paklausos stokos klausimas.
Klydo, bet toliau kritikavo
Visame Europos krizės paveiksle bene didžiausia piktžolė yra Graikija, kurios vyriausybė klastojo savo statistiką ir išlaikė 7 proc. biudžeto deficitą beveik du dešimtmečius. Geoge'o Papandreou vyriausybė patvirtino stabilizavimo planą 2010 metais, kuris pareikalavo daugiausia TVF lėšų per visą fondo istoriją.
Dar po metų, kai šalies finansai toliau blogėjo, vyriausybė padidino tarnautojų skaičių. Šalies valdžia padidino mokesčius, bet nemažino viešųjų išlaidų. Vis dėlto P. Krugmanas vadina Graikiją auka, kurios bėdas sukėlė ES ir Vokietija. Ekonomistas aiškino, kad „tai nėra Graikijos, o visos Europos problema“. Savo kritikos pirštą Nobelio premijos laureatas nukreipė į „arogantiškus Europos pareigūnus iš turtingųjų šalių, kurie įtikino, kad gali sukurti bendrą ekonomiką be atskirų vyriausybių pagalbos“. Nepastebėdamas Graikijos klaidų ir vadindamas ją auka, P. Krugmanas toliau šaipėsi iš mažųjų Baltijos šalių taupymo politikos. Turbūt jį įskaudino, kad šalių „suveržti diržai“ davė rezultatų, kurie skaudžiai parodė P. Krugmano klaidas. Apžvalgininkas, net matydamas rezultatus, atsisako pripažinti, kad jo ekonomikos krizės analizė yra neteisinga.
