Lietuva per dešimtmetį pirmiausia dėl emigracijos jau neteko 14 proc. žmonių. Bet ar įmanoma sustabdyti šį procesą, kol mūsų šalyje uždarbis bus daug mažesnis nei Vakaruose?
„Visiškai sustabdyti emigracijos iš Lietuvos neįmanoma, bet gerokai sumažinti jos mastą – realu”, – „Lietuvos rytui” tvirtino Vilniaus universiteto profesorius Rimantas Rudzkis.
– Raginote politikus į ateitį nežiūrėti pro rožinius akinius. Bet ar jie gali taip padidinti algas, kad žmonės liautųsi ieškoję laimės svetur?
– Atkreipiau politikų dėmesį į Lietuvos raidos spragas norėdamas paskatinti juos veikti kryptingai. Reikia energingiau gerinti verslo sąlygas ir tobulinti viešąjį sektorių, kad šalis būtų konkurencingesnė. Tik tai garantuos spartesnį ūkio ir atlyginimų augimą.
Nepamirškime, kad kai 2006–2007 metais Lietuvos ūkis greitai augo, emigracijos mastas buvo gerokai sumažėjęs.
Tiesa, šį augimą sukėlė skolinimosi bumas, o reikėtų, kad ekonomikos plėtrą garantuotų geros verslo sąlygos.
Mums vėl reikia 7–8 proc. bendrojo vidaus produkto augimo per metus. Tai Singapūrui, Taivanui, Airijai buvo įprastas lygis. Perimkime šių šalių gerąją patirtį.
Dabartinė Vyriausybė išsikėlė teisingų tikslų, bet jos veiksmai atsilieka nuo žodžių – vėluojama, trūksta energijos keičiant padėtį. O Lietuva neturi daug laiko.
Tai ir rodo demografinės padėties tyrimai.
Šalies valdžia turi veikti gerokai skubiau. Būtina atgaivinti žmonių tikėjimą geresne Lietuvos ateitimi, o tuomet ir emigracija gerokai nusloptų. Būtų daugiau norinčių grįžti.
– Raginate valdžią daugiau investuoti į perspektyvias ūkio šakas. Bet kur gauti pinigų, kai biudžetas ir taip deficitinis?
– Pirmiausia valdžia turi aiškiai nusistatyti investicinius prioritetus ir naudoti ES paramos bei biudžeto lėšas taip, kad būtų skatinamas ūkio augimas.
Pavyzdžiui, abejočiau, ar dabar verta nukreipti milijardus litų į Visagino atominės elektrinės statybą. Neaišku, kada šios milžiniškos išlaidos atsipirktų ir kokia būtų jų nauda.
Naudingiau investuoti į energetikos šakas, kuriose pinigų grąža būtų spartesnė ir greičiau augtų Lietuvos ūkio konkurencingumas.
Manau, daugiau naudos duotų šilumos ūkio pertvarka ir kogeneracinių elektrinių plėtra nei naujo atominio reaktoriaus statyba.
– Vis dėlto ar daugiau atsakomybės stabdant emigraciją neturėtų prisiimti ir verslininkai, kurie gal net iš savo pelno galėtų pasistengti greičiau didinti atlyginimus darbuotojams?
– Iš tiesų žiniasklaida, autoritetingi šalies žmonės turi raginti verslininkus geriau suvokti savo atsakomybę už Lietuvos ateitį. Verslui būtina tapti socialiai atsakingesniam.
Tačiau tai sunkus ir ilgas kelias. Reikia daug laiko, kad pasikeistų verslo žmonių psichologija.
Valdžią galima greičiau paspausti, ji pajėgi operatyviau keisti padėtį.
Demografinė padėtis, švietimas, sveikatos apsauga – valstybės masto problemos. Čia reikia kryptingos valstybinės politikos.
– Perspėjote, kad gyventojų skaičiaus mažėjimas ir senėjimas itin didelę grėsmę kelia „Sodrai”. Kokia socialinio draudimo politika galėtų išgelbėti Lietuvą?
– Paprasčiausias „Sodros” gelbėjimo būdas – garantuoti ekonomikos augimą. Jei ūkis sparčiai kiltų, savaime išsispręstų ir „Sodros” problemos.
Pasaulinė ekonominė krizė ne vien nusmukdė Lietuvos ūkį. Jos veikiama Europa labiau atsigręžė į Baltijos šalis, o tai mums atveria naujų galimybių, tik reikia mokėti jomis pasinaudoti.
Be to, svarbu atkurti žmonių pasitikėjimą „Sodros” sistema. Algų mokėjimas vokeliuose atgijo todėl, kad darbuotojai vėl pakančiai į tai žvelgia, o toks pakantumas jau buvo smarkiai sumažėjęs. Bet sugriuvus pasitikėjimui „Sodra” žmonėms mažiau rūpi, ar pervedamas socialinio draudimo mokestis.
Bazinės pensijos mokėjimą būtų tikslinga perkelti į valstybės biudžetą, o „Sodrai” palikti mokėti kintamąją jos dalį, kuri priklauso nuo įmokų dydžio. Tuomet „Sodros” skolos smarkiai sumažėtų.
Valstybei nėra esminio skirtumo, kuris jos biudžetas perima skolų naštą. Bet pasitikėjimas socialinio draudimo sistema gerokai išaugtų ir tai padėtų mažinti šešėlinę ekonomiką.
