Kreivai į tave pasižiūri DEH (elektros) kompanijos darbuotojas, kai bandai pasiaiškinti, kodėl privalai mokėti tiek daug. Arba tik bejėgiškai nužvelgia į ašaras puolančią močiutę, saujoje gniaužiančią paskutinius eurus. Tokių ašarotų akių šiandien DEH, atsakingoje surinkti ir naujus turto mokesčius, tūkstančiai.
Kaip gali jaustis savo valstybės skriaudžiami Graikijos piliečiai? Kaip jie turėtų elgtis? Ir kokių priemonių turėtų imtis Vyriausybė, siekdama ES paramos? Galbūt suimti visus tuos, kurie iki šiol vengė mokesčių? Gal gerai išanalizuoti visų politikų, aukščiausiųjų valdininkų ir turtingųjų bankų sąskaitas Šveicarijoje ir kitur? O gal tiesiog užsimerkti prieš tebeklestinčią korupciją? Arba atvirkščiai – įkalinti pusę savo šalies populiacijos? O ar jums teko girdėti, ką, be sankcijų už esą per mažą taupumą, siūlo Europos Sąjungos galingieji?
Mano numylėtieji jaunystės Atėnai šiandien – beveik oficiali karo zona. Radijas skelbia visuotinius streikus, o televizija dirba lyg maskuojanti uždanga: ekranai mirga aikštingomis ilgakojėmis blondinėmis, mokančiomis realybei atsparias namų šeimininkes, kaip pagaminti kalakutienos kotletus, nekaloringas salotas, tradicinį tzatzikį, paskui visi kanalai bendrai rodo turkiškas muilo operas...
Vos kelios valandos skrydžio nuo Vilniaus iki Atėnų dar visai neseniai priminė šuolį nuo tramplino į saulėtą rojų. Šiandiena Graikijos sostinė – tik dar viena nuo karštų naujienų brigadų ir desperatiškų piliečių veiksmų ištinusi žemėlapio dėmė, kurios ima vengti ne tik turistai, bet ir čia vienaip ar kitaip įsikūrę užsieniečiai.
Tenka sutikti, kad Graikijos valdžia niekada nesistengė išmintingai valdyti, atsakingai kontroliuoti ir rimtai padėti savo piliečiams. Tie, kurie turėjo ir galėjo, tie, kurie išdrįso, nuo valstybės nuslėpė daug pinigų. Tačiau šiandieninė situacija rodo, kad valdžia ir dabar nesistengia pagelbėti paprastam Jorgui ar Nikui, galima sakyti, egzistenciniais jų šeimų ir visos šalies išgyvenimo klausimais. Šiandien politikų elgesys ir taktika netgi viršija „normalų“, nuo seno įprastą graikiškos valdžios nekompetentingumą. Panašu, kad ji išsikėlė iš esmės savižudišką planą: sunaikinkime vidutinįjį sluoksnį – išgelbėsime šalį. Garsioji Atėnų Ermou gatvė – kažkada pilna parduotuvių ir kavinių, pasidabinusi gatvės muzikantais, čigoniukais, svirpinančiais mažutėlaites balalaikas, skulptūras vaizduojančiais mimais, kaštonus ar kukurūzus kepančiais senukais, ryškiaspalviais balionų ir loterijos bilietų pardavėjais, keistuoliais dailininkais ir pulkais didelių gražių šunų... Sunku būdavo tuščiomis praeiti pro gėlių pardavėją, net su sunkiais pirkinių nešuliais nesustoti pasigrožėt akrobatais ar talentingai gitara skambinančiu vaiku, jau nekalbant apie karštą dieną privalomą puodelį šaltos frapė jaukioje lauko kavinukėje.
Dar prieš keletą metų Atėnai buvo vienas puikiausių pasaulio didmiesčių. Dabar jo veidas sudarkytas nedarbo ir skurdo. Ant kas trečios parduotuvės durų – grandinės ir spynos. Išdaužytos vitrinos, apskrudę spaudos kioskų stogai, rūkstančios šiukšliadėžės, uodegas pabrukę benamiai šunys, sulaužyto dviračio rėmas, vis dar prirakintas prie pasvirusio gatvės stulpo, aplinkui stiklo šukės... Tarsi liūtų vaikomos antilopės po senamiestį blaškosi rankines su laikrodžiais, kvepalais, saulės akiniais po pažastimi pasikišę afrikiečiai. Sunkius į išblukusius indiškus kilimus susuktų „Armani“, Luis wuiton“, „Gucci“ padirbinių nešulius velka suprakaitavę pakistaniečiai, į bedančius kaulelių rinkinius pavirtę Omonios narkomanai ir gausėjančio prostitutės – naujausi saulėtųjų Atėnų požymiai. Daugumos miestų ir miestelių pagrindinės prekybinės gatvės šiandien siūlo dvi batų poras už šešis, dvi rankines – už dešimt eurų, tačiau malonumas, kurį jausdavai apsipirkinėdamas Graikijoje, moteriškas azartas ieškant geresnės kokybės, originalesnių drabužių, aksesuarų, dabar visiškai kitoks, kažkoks grobuoniškas, „išsigazavęs“. Padidėjęs nusikalstamumas, nelegali prekyba, streikai, valkatų būriai atbaido net ir potencialius pirkėjus.
Statistika – nemaloni. Pavyzdžiui, Atėnų Stadiou parduotuvių promenadoje net 42 procentai parduotuvių užsidarė, Emmanouil Benaki – 38 procentai. Itin jaukioje ir pačių vietinių pamėgtoje Panepistimiou apsipirkimų gatvėje net 100 iš 288 parduotuvių „pasipuošė“ storais rakinamų grandinių koljė. Daugybę metų didžiausia parduotuvių gausa besididžiavusi Patision gatvė prarado beveik trečdalį prekybos verslo. Skaudžiausia dėl vaikų ir jaunimo, kuris nebesusidoroja su monstru, vardu Krizė. Jiems jų šalis šiandien yra šalis be ateities. Meilė vaikams, lygiai tokia pat kaip ir mūsų Lietuvoje, verčia graikus siųsti savo jaunąją kartą į užsienį. Visi žino, kad ten jie nebus laimingi, nes dažniausiai laikomi antrarūšiais juodadarbiais, bet kitos išeities ir būdo susikurti ateitį bent sau – nėra.
Su liūdesiu ir nostalgija mylėti Atėnus man prilygsta meilei Vilniui ar Panevėžiui. Tai kitokia meilė nei sėkmės ir gerovės įsikūnijimams Londonui ar Niujorkui. Ji švelnesnė, atlaidesnė, pilnesnė ir nuoširdesnė. Todėl ir skauda širdį, kai pakeliui namo ar į darbą matai skausmo ir nevilties įkvėptus grafičius, apsvilusius apelsinus ant pajuodusių medžių ir gausybę nelaimingų žmonių. Rašyti apie sumaišties apimtą Graikiją labai sunku. Vieną dieną kalbama vienaip, kitą dieną – jau kitaip. Žmonės sutrikę, darosi pasyvūs. Ypač provincijoje. Ir internetinėje erdvėje mažėja komentarų, tiek pykčio, tiek išlaisvinančio humoro. Gal tai reiškia susitaikymą? Kas bus – tebūnie?..
