Ar tiesa, kad naujos AE statya mokesčių mokėtojams nekainuos nė cento? Ar tikrai elektros gamybos savikaina būsimoje elektrinėje per visą jos eksploatavimo laikotarpį sieks tik 18 centų? Ar elektrinė valstybės biudžetą mokesčiais kasmet papildys puse milijardo litų?
„Lietuvos ryto” televizijos laidoje „Lietuva tiesiogiai” į šiuos klausimus mėgino atsakyti ūkio viceministras Adomas Audickas ir ekonomistas Raimondas Kuodis. Juos kalbino žurnalistas Edmundas Jakilaitis.
– Iš kur ministerija traukia skaičių, kad naujos AE elektros savikaina sieks tik 18 centų, kai kiti ekonomistai ir net pati Visagino atominė elektrinė anksčiau skaičiavo, kad bus 23–24 centai?
A. Audickas: Ūkio ministerijos apskaičiavimai nuo kitų analitikų skiriasi tuo, kad dauguma jų numatė, jog paskolos, kurios bus paimtos AE statybai, bus grąžintos per 18 metų ir vėliau elektrinė neva neturės jokių paskolų.
Mes rėmėmės pasauline praktika, kad bene visos veikiančios AE turi tam tikrą skolos lygį, ir todėl numatėme, jog Visagino elektrinė per visą savo eksploatacijos laikotarpį (60 metų) turės paskolą, kuri bus nuolat refinansuojama. Taip mes gavome išlygintą kainą, jos vidurkį.
R. Kuodis: Pradėjus įgyvendinti elektrinės projektą, per valdžios ruporus buvo skelbiama, kad elektros savikaina sieks tik 7 centus. Išgirdęs šią žinią jau kaip pilietis negalėjau nieko nedaryti ir ėmiau kalbėti, kad į šią kainą neįskaičiuojama kapitalo kaina, kuri sudaro didžiąją dalį AE gaminamos elektros savikainos. Juk negali būti duonos be miltų.
Tada premjeras Andrius Kubilius ir energetikos ministras Arvydas Sekmokas prabilo kitaip – sakė, kad pirmus 18 metų iš tiesų bus tam tikros nemažos kapitalo išlaidos. Sudėjau visus oficialiai pateikiamus skaičius ir savikaina išėjo 30 centų.
Kas tada įvyko? Pamačiusi, kad 30 centų yra daugiau negu prognozuojama elektros rinkos kaina, valdžia susizgribo šio projekto taip paprastai neprastumsianti. Tuomet buvo padarytas paprasčiausias triukas, kurį gali atlikti kiekvienas ekonomistas, buvo maksimaliai ištemptas paskolų grąžinimo terminas ir taip pavyko pritempti savikainą prie rinkos.
A. A.: Labai keista girdėti, kai ekonomikos mokslų daktaras aiškina, kad mes užsiimame finansų alchemija. Mes tik darome tai, ką daro visas verslas.
Nėra prasmės kalbėti, kas buvo prieš daugelį metų, kai buvo nuskambėjusi ir 7 centų kaina. Iš tiesų į šią kainą nebuvo įskaičiuotos kapitalo išlaidos.
Bet kaip amortizuojamos paskolos per 60 metų? Paprastai bankai suteikia 10 metų paskolas. Realu, kad per šį laikotarpį negalėsime grąžinti visų gautų paskolų. Tada tariamės arba su tuo pačiu banku ir jis paskolos grąžinimo terminą pratęsia dar dešimčiai metų, arba ieškome kito banko ir jis suteikia likusią paskolos dalį. Taip daro visas verslas.
R. K.: Suprantu, kad gelbėjote valdančiųjų uodegas šitokiu triuku, kai skaičiuodami remiatės ne 18 metų laikotarpiu, bet ištraukdami 60 metų terminą. Bet kalbame apie sąžiningumą, be kurio toks projektas negali būti vykdomas. Žmonėms reikėtų pateikti realią kainą.
– Ar vis dėlto toks elektros savikainos skaičiavimo modelis, kurį pasirinko ministerija, galimas?
R.K.: Tai išties panašu į finansų alchemiją. Tie, kurie stebi globalines energetikos tendencijas, mato, kas darosi su atomine energetika. Aš visada cituoju reaktoriaus pardavėjo „General Electric” vado žodžius, kuris aiškina, jog atominė energetika darosi tokia brangi, kad sunku ją pateisinti.
Matome aiškią tendenciją, kad šalys nepasikliauja vien atomine energetika.
Todėl nederėtų vaizduoti, kad sugebėsime ne tik konkuruoti, bet ir užversime biudžetą pinigais. Kad tik nereikėtų iš biudžeto subsiduoti tokios sumos, kokią žadama gauti iš mokesčių.
Blogiausia, kad vilties triumfas virš proto mūsų valstybėje yra pagrindinis kriterijus priimant sprendimus.
– Ar iš A.Čekuolio lūpų skambantis teiginys, kad naujoji elektrinė mokesčių mokėtojams nekainuos, – formuluotės klaida ar faktas?
A. A.: Iš esmės tai yra teisybė, nes nuosavą Lietuvos dalį sukaupsime per energetikos įmonių dividendus. Tie dividendai vienaip ar kitaip bus, nes įmonės vykdo veiklą, uždirba pelną ir jis bus skirtas elektrinei. Manoma, tai bus apie 2 mlrd. litų.
Kitas milijardas litų, kuris bus investuojamas į elektrinę, gali būti sukauptas iš VIAP (visuomenės interesus atitinkančios pajamos) lėšų. Kitaip sakant, elektros kaina gali laikinai didėti, bet labai nežymiai.
Tai bus tiesiog elektros vartotojų investicija į ateitį. Juk vėliau investicija grįš per atominės elektrinės pelną, kuris dividendų pavidalu pateks į į valstybės biudžetą.
– Bet ar galima teigti, kad statyba mokesčių mokėtojams nieko nekainuos, kai įmonės, kurios skirs dividendus, priklauso valstybei?
A. A.: Tai yra uždaras ratas, nes į elektros energijos kainą įskaičiuotas ir tam tikras pelnas, kuris bus panaudotas naujam projektui. Dabar importuodami elektros energiją iš Rusijos finansuojame rusiškų elektrinių statybą.
Jeigu galėsime pagaminti rinkos kainą atitinkančią elektros energiją, turėsime naudos. Mūsų apskaičiavimai rodo, kad tai įmanoma. Ji bus konkurencinga, elektrą galėsime pardavinėti ir kitoms šalims.
R. K.: Politikai turėtų suprasti, kad įgyvendinant tokį projektą būtina išlaidų ir naudos analizė, kurios ši valdžia niekaip negali atlikti. Paprastai kalbant, ir naudos gavėjai, ir pralaimintieji yra žmonių grupės. Juk negyvi daiktai neturi savo pinigų, biudžetas irgi yra negyvas.
Tad jeigu imsime konkrečiai žiūrėti, kas stovi už tų elektros įmonių, kurios turėtų finansuoti elektrinės statybą, aišku, nesunkiai įsitikinsime, kad tai – elektros vartotojai, kurie suneš tuos pinigus šitoms kompanijoms. Štai ir visas rebusas.
Bet turime įvertinti tai, kas vyksta branginant elektrą. Šiuo veiksmu mažiname šalies konkurencingumą, o žmonės, daugiau sumokėję už elektrą, galės mažiau nupirkti kitų prekių, todėl biudžetas ir vėl nukentės.
Mūsų valdžios amžinai nemato toliau kaip vieną žingsnį. Todėl atsiranda tokios reklamos, kad žmonėms tai nieko nekainuos. Viskas šiame gyvenime galiausiai kainuoja ir ši našta gula ant žmonių pečių.
