Šis keturiasdešimtmetis ekonomistas 1997–2000 metais buvo Lenkijos finansų ministro bei vicepremjero Leszeko Balcerowicziaus patarėjas, vėliau dirbo Pasaulio banke bei trijuose Lenkijos komerciniuose bankuose.
Šiuo metu jis yra tarptautinės konsultacijų firmos „PricewaterhouseCoopers” partneris.
– Opozicinės Lenkijos partijos aiškina: jei neatsistatydins dabartinė vyriausybė, šalį ištiks didelis ekonomikos nuosmukis. Ar tikrai Lenkijos laukia Graikijos likimas?
– Tokius gąsdinimus Seime bei gatvės mitinguose laikau neatsakingu politikavimu ir žmonių kvailinimu. Taip, šįmet ekonomikos augimas sulėtėjo, bet jokių artėjančios krizės požymių nėra. Lėtėjimas gali trukti porą metų, tačiau mūsų ekonomika vis vien auga bent po du procentus.
Žinoma, Lenkija nėra izoliuota sala, tad daug ką lems padėtis Vakarų Europoje. Yra didelė tikimybė, jog ten krizė bus pažabota. Spėju, jog 2014 metais, o gal net 2013-ųjų pabaigoje Lenkijoje ūkis pradės augti sparčiau.
Aišku, niekas negali garantuoti, kad euro zonos krizė dar labiau nepaaštrės. Todėl vyriausybė turi parengti alternatyvius scenarijus. Tačiau nėra jokio reikalo kelti panikos.
– Kodėl Lenkijai iki šiol pavyko išvengti ekonominės krizės?
– Pirmiausia neturėjome didelių skolų: nei pati valstybė tarptautinėms institucijoms, nei privačios įmonės ar gyventojai – bankams. Tiesiog vartojimo lygis Lenkijoje nebuvo pakilęs tiek, kiek, pavyzdžiui, JAV ar Ispanijoje.
Antra – mūsų šalis sulaukė užsienio investicijų antplūdžio – statėme fabrikus ir stadionus, tiesėme kelius.
Nemenkai padėjo ir tai, kad buvo sumažinti mokesčiai ir susilpninta nacionalinė valiuta zlotas. Tai leido plėsti eksportą, skatino vidaus vartojimą, o kartu – ir gamybą.
Paprasčiausiai vienu metu susidėjo daug teigiamų veiksnių. Tačiau tokių galimybių ateityje gali ir nebebūti, todėl mes, ekonomistai, raginame vyriausybę šalinti visas dirbtines kliūtis verslui.
– Kokios tos kliūtys ir kokie Lenkijos ekonomistų draugijos siūlymai?
– Reikia skatinti diegti naująsias technologijas, nes esame gerokai atsilikę nuo Vakarų šalių. Akis bado ir susidėvėjusi infrastruktūra.
Be to, verslą riboja nereikalingi administraciniai suvaržymai, nelankstus valstybinių institucijų darbas, vėluojantys teismai. Valstybės finansus taip pat žlugdo įvairios pensijų bei socialinių priedų privilegijos, išpūsta administracija, blogai reguliuojama darbo rinka.
Spartesnės reformos suteiktų papildomos energijos verslui, o tai galėtų padėti sparčiau atsigauti ekonomikai ir valstybės finansams.
– Prieš Europos futbolo pirmenybes statybos įmonės Lenkijoje klestėjo, o dabar viena po kitos bankrutuoja. Argi tai ne krizės požymis?
– Tai rodo ne visos ekonomikos, bet vienos pramonės šakos bėdas. Jas vyriausybė ėmėsi spręsti skirdama papildomą finansavimą ir suteikdama garantijas paskoloms.
Šiuo atžvilgiu valstybės įsikišimą į privataus verslo reikalus vertinu teigiamai – daugelis tų įmonių statė strateginius objektus, tad jų pasitraukimas turėtų rimtų padarinių.
– Kaip žvelgiate į siūlymus imti pavyzdį iš Vengrijos ir didinti mokesčius, papildomai apmokestinti bankus?
– Vengrų pavyzdžio nesiūlyčiau kopijuoti, nes ta šalis pagal plėtros greitį per pastaruosius 20 metų atsiliko nuo Lenkijos perpus.
Didesni mokesčiai – vienas būdų papildyti valstybės kasą, bet jie mažina šalies eksportuotojų konkurencingumą ir gali atbaidyti užsienio investuotojus. Sumažinti valstybines investicijas irgi pavojinga, nes tada mažėja vidaus vartojimas ir gamyba.
– Užtat Čekija pagal daugelį rodiklių lenkia Lenkiją. Kodėl?
– Ši šalis nuo seno buvo ekonomiškai labiau išsivysčiusi, jos tarptautinės skolos – dar mažesnės. Be to, Čekijos ūkis labiau integruotas į Vokietijos ekonomiką.
Jei Lietuva žvalgosi teigiamų pavyzdžių, patarčiau jų geriau ieškoti ne Vengrijoje, bet Čekijoje ir Lenkijoje. Žinoma, ir Vokietijoje, iš kurios mokomės tiek mes, tiek čekai.
