Investicijų imperiją „Berkshire Hathaway” sukūręs ir iki šiol jai vadovaujantis W. Buffettas – vienas turtingiausių pasaulio žmonių: turėdamas 46 milijardų JAV dolerių vertės turtą šįmečiame „Forbes” milijardierių sąraše jis atsidūrė antrojoje vietoje.
Tačiau 82 metų investuotojas anaiptol nesirengia palikti visų turtų savo trims vaikams: didžiąją jų dalį jis jau užrašė savo bičiulio Billo Gateso šeimos labdaros fondui. Todėl W. Buffetto vaikams, kurie iš tiesų jau seniai nebe vaikai, tenka darbuotis savarankiškai.
– Jei kur nors būtina nurodyti savo profesiją, ką įrašote? – Vokietijos leidinys „Ftd.de” pasiteiravo H. Buffetto.
– Labai paprasta – turiu daug profesijų.
– Esate „Berkshire Hathaway” stebėtojų tarybos narys, žemdirbys ir geras fotografas. Tuomet kodėl daugiausia laiko skiriate savo labdaros fondui?
– Motina pasakytų, kad man viskas greitai nusibosta. Žmona pridurtų, kad negaliu sėdėti sudėjęs rankas. Esu smalsus žmogus, ir tai mane įkvepia.
Iš tiesų niekada neplanavau būti žemdirbiu. Kai pradėjau, apie šį darbą nieko neišmaniau. Tiesa, turėjau koledžo laikų draugą, gyvenusį fermoje, jis apie tai labai daug papasakojo.
Norėjau mokytis, o draugas buvo gana kantrus. Juk tik smalsus žmogus gali gyvenime ką nors pasiekti.
– Akivaizdu, kad turite ir kitokių savybių, ne tik smalsumą, nes viskas, ką darote, paprastai pasiseka.
– Man niekada niekas nepavykdavo, jei tam nesiruošdavau iš anksto. Pavyzdžiui, pirmoji kelionė į Aliaską, kai norėjau nufotografuoti lokius.
Padariau 3 tūkstančius fotografijų, tačiau dangus nuolat buvo apsiniaukęs ir lokiai tapo juodi. Nepavyko nė viena nuotrauka! Tuomet supratau, kad reikia įsigilinti į fotografijos teoriją ir eksponavimo subtilybes.
Tiesa, paprastai mokausi jau dirbdamas.
– Kuri iš jūsų profesijų arčiausiai širdies?
– Net negaliu pasakyti. Patinka mano ferma, bet ten triūsiu tik pavasarį ir rudenį. Labai traukia verslo pasaulis, mielai dalyvauju kai kurių priežiūros tarybų veikloje.
Džiugina darbas labdaros fonde, nes galiu įsigilinti į kitų žmonių bėdas ir jiems pagelbėti.
Patinka ir fotožurnalisto darbas, nes išklausęs istorijas žmonių, su kuriais susitinku, keičiuosi aš pats. Matydamas neįtikėtinai gerų ir neįtikėtinai siaubingų dalykų suvokiu, kaip man puikiai sekasi.
– Posėdžiaujate „Berkshire Hathaway” stebėtojų taryboje. Kuo ypatingas darbas vienoje didžiausių pasaulio bendrovių?
– „Berkshire Hathaway” neturi jokių kitokių ypatingų užduočių nei bet kuri kita biržoje kotiruojama bendrovė. Svarbiausias stebėtojų tarybos darbas – apsaugoti akcininkų interesus.
Tai reiškia, kad privalome surinkti geriausią bendrovės vadovybės komandą, kontroliuoti riziką ir nustatyti pagrindinę strategiją. Iš esmės stebėtojų tarybos narys yra tarsi rizikos vadybininkas.
Žinoma, turėdami 200 tūkstančių darbuotojų mes susiduriame su gerokai didesne rizika ir atsakomybe negu mažesnės bendrovės.
Taip, „Berkshire Hathaway” sritys – kuo įvairiausios: draudimas, finansai, vartojimo prekės, energetika ir daug kas kita. Visos jos – skirtingos, todėl būtina pasikliauti kitais žmonėmis.
Pagrindinė užduotis – rasti gerų vadovų, kurie užtikrintų, kad bendrovės kultūra ir strategija būtų įgyvendinta.
– Neseniai tėvas paskyrė jus vienu savo įpėdinių: esate atsakingas už tai, kad bendrovė išlaikytų anksčiau įdiegtą verslo kultūros sampratą. Kaip tai padaryti?
– Pasitelkus reikiamus vadovus. Jais turi būti tokie žmonės, kurie supranta bendrovės kultūrą, daug mąsto ir pateikia daug racionalių minčių, taip pat bet kokia kaina saugo bendrovės vertę, rūpinasi akcininkais.
Pasaulyje nėra daug įmonių, kurios galėtų pasakyti, kad visi jų vadovai yra būtent tokie.
– Kokia jūsų tėvo sėkmės paslaptis?
– Labai paprasta – jis tiesiog gabus. Nemanau, kad esama kažin kokios sėkmės paslapties. Svarbiausia, kad jis mėgsta tai, ką daro. Jis sulaukė labai didelės paramos iš mano motinos, todėl visuomet galėjo skirti kuo daugiau dėmesio savo darbui.
Jis niekada nepametė galvos dėl savo sėkmės, paprasčiausiai ir toliau dirbo toje srityje, kurią išmanė, ir visada buvo nepriklausomas. Be to, jis neįtikėtinai kantrus žmogus.
– Tačiau didžioji dalis investuotojų ne tokie?
– Būtent! Jie mąsto ir elgiasi visiškai kitaip. Be to, mano tėvas sugeba atskirti jausmus nuo sprendimų. Niekada savo gyvenime nesu sutikęs kito žmogaus, galinčio taip racionaliai ir praktiškai apsispręsti.
Sugebėjimas priimti labai racionalius sprendimus, žinoma, nereiškia, kad tėvas neturi jausmų ar vertybių.
Priešingai: jis artimai bendrauja su labai daug žmonių ir turi tvirtas moralines nuostatas. Tačiau jis nepriima blogų verslo sprendimų, nes nesivadovauja emocijomis.
– Nepaisant to, ateis laikas, kai koncernui reikės naujo vadovo.
– Dabar turime tuziną žmonių, kurie būtų puikūs viso koncerno vadovai. Visi „Berkshire Hathaway” darbuotojai žino, kad pokyčiai – neišvengiami. Kai toks laikas ateis, mums teks nuspręsti, kas bus toliau.
Yra paruoštas geras planas – joks akcininkas negali tikėtis nieko geresnio.
– W. Buffettas kasmet didžiulius akcijų paketus dovanoja įvairiausiems fondams. Kas bus su „Berkshire Hathaway”, jei dauguma balsų nebus šeimos ir jos draugų rankose?
– To niekas negali numatyti. Mes juk nežinome, kokie fondai kada parduos savo akcijas, kas jas nupirks.
Žinoma, ateis laikas, kai „Berkshire Hathaway” turės kitą akcininkų daugumą.
Tačiau tuomet ir pasaulis atrodys kitaip, ir „Berkshire Hathaway”, bet niekas negali planuoti taip toli į ateitį.
Esame įsitikinę, kad iki tol dar mūsų laukia ilgas darbas.
– Prieš kelerius metus tėvas jums, kaip ir kitiems vaikams, padovanojo keletą milijonų dolerių savo fondams steigti. Kaip reagavote?
– Mane visuomet traukė nauji darbai. Juk niekas negali išmokyti, kaip įmanoma prasmingai kasmet išdovanoti 5 milijonus dolerių.
Reikia pamąstyti, pamėginti vieną kitą projektą, būti kantriam, itin veikliam ir turėti verslo pojūtį. Privalėjau daug ko išmokti.
Yra daug gerų projektų, kurie padeda žmonėms, bet nedaug ką pakeičia. Kai kuriose vargingose šalyse esama didelių struktūrinių problemų, jų valdymas ir politika stokoja demokratijos.
Neturtingos šalys yra skirtingos, bet rezultatai iš esmės priklauso nuo to, kaip šios šalys sprendžia savo struktūrines bėdas.
Supratau, kad galime įgyvendinti daug nuostabių projektų su 5 milijonų dolerių biudžetu, bet ilgesniam laikui nieko iš esmės nepakeisime. Pavyzdžiui, tokioje šalyje kaip Zimbabvė: juk ji privalo pirmiausia sau padėti.
– Ar fonde visus darbus atliekate pats?
– Radau savo fondui nuostabią vadovę, kuri rūpinasi visais strateginiais reikalais.
80 procentų savo laiko keliauju, į JAV atvykstu pasidarbuoti fermoje arba dalyvauti stebėtojų tarybos posėdžiuose.
Paprastai esu kelyje, todėl negaliu pats vadovauti fondui.
– Kokia svarbiausia jūsų fondo darbo sritis?
– Pirmiausia – žemės ūkis. Regioniniu požiūriu mūsų svorio centras iš Afrikos persikėlė į Lotynų Amerikos šalis.
Mėginame plėtoti modelius ir idėjas, kuriomis galėtų pasinaudoti vyriausybės – pavyzdžiui, su partneriais įgyvendiname programą „World Food”.
– Kodėl rūpinatės pirmiausia maistu?
– Žemės ūkis – mano aistra. Be to, jis tenkina pagrindinius žmogaus poreikius. Dėl to man taip patinka darbas „Coca-Cola” stebėtojų taryboje.
Vargu ar kas nors žino, kad „Coca-Cola” yra ir žemės ūkio bendrovė.
– Tėvas labdaros tikslams įgyvendinti jums padovanojo nemenką sumą, tačiau iš milžiniškų jo turtų mažai ką paveldėsite. Ar tai neverčia susimąstyti?
– Esu išskirtinai laimingas kūdikis. Tėvai atvėrė man tiek daug durų į skirtingas sritis ir skirtingas pasaulio dalis, tai – didžiausia dovana.
Aš prisimenu, kaip, būdamas moksleivis, 1969-aisiais turėjau galimybę skristi į Europą. Mama baiminosi išleisti mane vieną už Atlanto, nes buvo pats šaltojo karo įkarštis.
Ilgai ginčijomės, kol svetainėje nuo laikraščio akis pakėlęs tėvas pasakė: „Susana, leisk skristi, tai jam išeis į naudą.”
Ši kelionė suformavo mane kaip žmogų: sakykite, koks 14-metis gauna tokią galimybę?
