Jei bus priimtas sprendimas nekreipti dėmesio į savo piliečių valią, tai gali rimtai pakirsti tų pačių piliečių pasitikėjimą savo valstybe, o tai būtų kur kas pavojingiau, netgi už energetinę Lietuvos priklausomybę. Sunku būtų tikėtis piliečių pagarbos savo Valstybei, nekreipiant dėmesio į piliečių valią. Aišku, galima bandyti šį projektą tobulinti, tikslinti jo detales ir bandyti po kelių metų vėl organizuoti referendumą ir šį kartą jau įtikinti piliečius pakeisti savo nuomonę. Tačiau ar verta? Mes visi turime pakankamai ribotus laiko ir lėšų išteklius. Ar verta juos eikvoti, investuojant į dabar jau labai abejotiną VAE projektą, kai Lietuvos energetikos ūkyje yra tiek neatidėliotinai spręstinų problemų? Aš siūlyčiau atominės energetikos skeptikams nustoti džiaugtis šia pergale, o atominės energetikos šalininkams - nenuleisti rankų. Jų profesionalumas ir ryžtas siekti gero Lietuvai turi būti panaudotas.
Juk iš esmės ne atominės elektrinės statyba buvo tikslas Lietuvoje, o energetinė nepriklausomybė. Dėl to, kad tai yra nenormali situacija, kai į Lietuvą iš vienos šalies importuojama du trečdaliai elektros energijos, sutaria visi. Todėl dabar reikėtų nedelsiant ieškoti būdų - kaip galima būtų tai padaryti nestatant atominės elektrinės. Naujo energetikos ministro ir jo komandos laukia itin daug darbų. Juk mums reikia ne tik pabaigti tokius strategiškai svarbius projektus, kaip elektros jungtys ir dujų terminalas, bet reikia pradėti „arti“ per pastaruosius keturis metus visiškai užleistas „dirvas“ skatinant atsinaujinančios energetikos plėtrą ir sukuriant sistemą, labiau motyvuojančią energijos vartotojus, tiekėjus ir gamintojus didinti energetinį efektyvumą. Pradėti matyt reikėtų nuo paskaičiavimo - kiek ir kokios atsinaujinančios energetikos mums reikia Lietuvoje, siekiant mažiausiai apkrauti energijos vartotojus papildomomis sąnaudomis ir daugiausiai sukuriant naujų darbo vietų, maksimaliai didinant biudžeto pajamas ir galimybes šį visuomeninį gėrį paskirstyti Lietuvos žmonėms. Taigi - reikalingas planas, pagrįstas makroekonomine kaštų naudos analize. Panašus vertinimas turėtų būti atliktas ir planuojant investicijų į energetinio efektyvumo didinimą. Kol kas galima tik drąsiai teigti, kad tą patį priklausomybės nuo importuojamos elektros energijos mažinimo efektą, koks buvo numatytas įsigyjant 38 proc. atominės elektrinės Visagine akcijų, galima pasiekti ir, pavyzdžiui, plėtojant biokuro kogeneracines elektrines. Šios elektrinės gamintų elektros energiją, o ir likutinę šilumą tiektų į šilumos tinklus.
Pastačius tokias elektrines Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje, Šiauliuose, Alytuje, Marijampolėje, Druskininkuose, Mažeikiuose, Utenoje, Jonavoje, Plungėje, Tauragėje ir Šilutėje ir investavus apie 4-5 milijardus litų, bendra investuota elektrinių elektros gamybos galia siektų apie 660-800 MW. Elektrinėse per metus būtų suvartojama apie biokuro kiekis sieks 0,8-1,2 milijonų tonų naftos ekvivalento biokuro, kai biokuro metinis potencialas Lietuvoje 2-2.5 milijonų naftos ekvivalento.
Sukuriama iki 10 000 naujų darbo vietų biokuro tiekimo grandinėje ir elektrinių aptarnavimo sektoriuje.
Gaminamos elektros kaina tokiose elektrinėse, pritaikius tokį patį finansavimo modelį, kaip buvo planuojama VAE projekto atveju, būtų ne didesnė, nei buvo prognozuota Visagino atominėje elektrinėje, o šilumos kaina sumažėtų maždaug trečdaliu. Tada matyt reikėtų sukurti efektyvų šio plano įgyvendinimo mechanizmą. Čia reikia pasinaudoti tokių valstybių, kaip Danija arba Vokietija , patirtimi. Reikia sukurti tokią atsinaujinančios energetikos ir investicijų į energetikos efektyvumo didinimą skatinimo schemą, kuri būtų patraukli ne tik keliems Lietuvos investuotojams, bet visiems.
Reikia atsisakyti perteklinių ribojimų, niekur daugiau Europoje netaikomų aukcionų, kuriuose dėl leidimo plėtrai turėtų „varžytis“ jau pradėti vystyti skirtingo dydžio ir skirtingose vietose esantys atsinaujinančios energetikos projektai.
Pati idėja - konkurencijos būdu sumažinti vartotojų mokamą kainą ir atrinkti efektyviausius projektus yra gera, tačiau visiškai neįvertina, kad dėl savo neapibrėžtumo ji atbaido tartis su konkurentais nenorinčius investuotojus ir galų gale - pasiekiamas atvirkščias efektas - elektros kaina būna didesnė.
Valstybė turėtų nustatyti tokias „žalios“ elektros supirkimo kainas, kurios vis dar būtų patrauklios investuotojams, bet nediskredituotų atsinaujinančios energetikos, kaip matome dabar saulės elektrinių rėmimo atveju. Reikėtų pasvarstyti galimybę kai kuriais atvejais paramą, nustatant privalomo elektros energijos supirkimo tarifus, pakeisti parama investicijų subsidijų forma. Šiuo metu yra labai svarbu sušvelninti energijos vartotojų ir investuotojų į atsinaujinančią energetiką priešpriešą. Čia galėtų būti pritaikytas daniškas modelis, investuotojus įpareigojantis dalį naujai statomos elektrinės akcijų parduoti smulkiems investuotojams, visų pirma - elektrinės elektrą vartojantiems arba greta elektrinės gyvenantiems gyventojams.
Valstybė galėtų suteikti finansines garantijas smulkiems investuotojams, užtikrinant tam tikrą jų investicijų į projekto akcijas metinę grąžą. Smulkiems investuotojams būtų patraukliau saugiai investuoti į atsinaujinančios energetikos projektus, nei už mažesnes palūkanas pinigus laikyti bankų terminuotose sąskaitose. Taip į Lietuvos ekonomiką būtų investuoti papildomi milijardai, o investuotojų ratui išsiplėtus - priešprieša tarp uždirbančių investuotojų ir išleidžiančių vartotojų sumažėtų. Parama, plėtojantiems atsinaujinančią energetiką turėtų būti teikiama ir fiziniams asmenims, įgyvendinantiems mikroprojektus. Ši paramos forma turėtų būti maksimaliai paprasta vengiant bet kokio perteklinio derinimo ir subiurokratėjimo. Panašiai turėtų būti remiamos ir investicijos į energijos efektyvumo didinimą. Reikėtų apsvarstyti kitose šalyse taikomo įpareigojimo energijos tiekėjams užtikrinti tam tikras iniciatyvas mažinti galutinį energijos vartojimą.
Naujai priimtoje energetikos efektyvumo direktyvoje yra nustatytas ne mažesnis nei 1,5 proc. kasmetinis energetinio efektyvumo didinimo įpareigojimas šalims narėms.
Šį įpareigojimą galima būtų perkelti energijos tiekėjams. Įpareigojimas galėtų būti vykdomas įvairiomis formomis - tiek įdiegiant „baltųjų sertifikatų“, kurių kiekis atitinka sutaupytą energijos kiekį, prekybos sistemą, tiek kuriant energijos tiekėjų finansuojamus investicijų į taupesnį energijos vartojimą rėmimo fondus. Labai svarbu būtų pastatų renovacijos skatinimo politiką perduoti kuruoti Energetikos ministerijai, nes energijos vartojimas yra dalis energetikos ūkio. Taip būtų sumažintas administracinio valdymo neapibrėžtumas. Daugiabučių pastatų renovacijai skatinti aiškiai reikia sukurti daugiau skatinimo modelių, nei yra dabar. Vienas iš tokių galėtų būti ESCO modelis. Kiekviena savivaldybė turėtų sudaryti neefektyviausių daugiabučių pastatų sąrašą, į kurį turėtų būti įtraukti nemažiau nei trečdalis visų savivaldybės pastatų, bet nebūtų įtraukti įeitų neperspektyvūs, griautini pastatai.
Savivaldybės turėtų paskelbti konkursus ESCO (energetinių paslaugų) kompanijoms renovuoti neefektyviausius pastatus.
Įstatymuose turėtų būti įteisinta ESCO kompanijos veikla, jai suteikiant teisę renovuoti savivaldybės nurodytus daugiabučius pastatus ir teikti aprūpinimo šiluma paslaugą renovuotų daugiabučių vartotojams.
Taip pat įstatymuose turėtų būti nustatyta, kad vartotojai už aprūpinimo šiluma paslaugą ESCO kompanijai negali mokėti daugiau, nei už 90 proc. išlaidų, kurias jie mokėtų nerenovavus pastatų. ESCO kompanija po nustatyto laiko, atsipirkus padarytai investicijai, padarytas investicijas perduotų daugiabučio pastato savininkams ir nuo to laiko daugiabučio savininkai taptų tiesioginiais šilumos tiekėjų klientais.
Daugiabučių namų savininkai turėtų galimybę ir patys investuoti į savo pastato renovaciją arba jei iki to laiko ESCO kompanija renovavo jų pastatą – išsipirkti ESCO kompanijos padarytas investicijas ir tapti tiesioginiais šilumos tiekėjų tiekiamų paslaugų vartotojais. O Valstybės parama renovacijai turėtų būti tokio dydžio, kuri leistų vartotojams arba ESCO kompanijai, investavusiems į daugiabučių pastatų renovaciją grąžinti savo investicijas per greitesnį, nei, pavyzdžiui, 7 metų laikotarpį. Valstybė turėtų nuolat vykdyti energetikos ūkio modernizavimo proceso monitoringą ir tobulinti energetikos politiką, rėmimo dydžius ir formas, atsižvelgiant į kintančią situaciją ūkyje. Tam reikalingas stiprus kompetencijos centras prie Energetikos ministerijos. Toks, koks, pavyzdžiui, Danijoje ar Vokietijoje yra energetikos agentūros. Taigi, viską galima pasiekti. Tik reikia nustoti mėtyti akmenis vieniems į kitus, o pradėti juos rinkti.
Martynas Nagevičius yra Lietuvos energetikos konsultantų asociacijos direktorius
