E. Altman teigia, kad mūsų šalis ir jos ekonomikos pasiekimai palieka neišdildomą įspūdį. Greičiausiai dėl to Japonijoje vykstančią profesinę konferenciją ji iškeitė į galimybę pristatyti savo įžvalgas Baltijos regiono šalių investuotojų forume šių metų spalį.
- Kokia buvo jūsų karjera Volstrite?
- Pradėjau dirbti bankininkystės ir vertybinių popierių teisininke vienoje didelėje teisinėje kontoroje 1993-iaisiais. Mano klientai iš esmės buvo stambieji JAV ir užsienio bankai bei investiciniai bankai. Vėliau darbavausi finansų milžinėse „Morgan Stanley“ ir „JP Morgan“. Abiejuose darbuose daugiausia vysčiau tarptautinius ryšius su vyriausybinėmis institucijomis.
Man teko atstovauti JAV bankams bendraujant su JAV iždu, užsienio valstybių finansų ministerijomis, rinkų reguliuotojais. Kartu sprendėme politinius klausimus: bendros rinkos reguliavimą, kapitalo reikalavimus, duomenų apsaugą, plėtrą į besivystančias rinkas, prekybos susitarimus ir t. t. Ilgainiui tarptautiniai ryšiai su vyriausybėmis tapo pagrindinė mano veiklos sritis.
- 1993 metais nusprendėte vykti į Lietuvą. Kokia buvo jūsų tuometė užduotis?
- Į Lietuvą atkeliavau, kai pagal techninės pagalbos su JAV sutartį buvau pakviesta pagelbėti Finansų ministerijai. Kaip tik Finansų ministerija tuo metu pradėjo skolintis užsienyje, daugiausia iš tarptautinių finansinių organizacijų – Pasaulio banko, Tarptautinio valiutos fondo ir t. t. Tuo metu, pamenu, Lietuvos užsienio skola siekė maždaug 50 mln. dolerių. Deja, man atvykus, kurį laiką niekas nežinojo, kaip pasitelkti mano kompetenciją.
Gavau didžiulį kabinetą su senu sovietiniu „diskiniu“ telefonu ir keletą dienų bandžiau suprasti, kuo galėčiau būti naudinga. Galų gale kažkas pasiteiravo manęs, kaip parašyti laišką dėl akredityvo parengimo, nes net vietiniai bankai dar nelabai mokėjo su jais dirbti.
Kai tai padariau, iškart pasipylė naujos užduotys: peržiūrėti paskolų dokumentus, rengti tarptautines sutartis, bendrauti su daugybe institucijų, aiškintis Finansų ministerijos santykius su kitomis institucijomis. Nepatikėsite, bet su kolegomis labai dažnai tekdavo išrasti naujus lietuviškus žodžius tuo metu dar negirdėtiems finansiniams terminams!
- Ką labiausiai prisimenate iš to laikotarpio?
- Prisimenu, kad itin malonūs buvo mane priėmę žmonės, be to, didelį įspūdį darė tai, kaip greitai jie mokėsi! Po trijų aktyvaus darbo mėnesių mano kolegos iš Finansų ministerijos jau turėjo tiek žinių, kad galėjo laisvai dirbti Volstrite. Man patiko, kad žmonės buvo ne tik talentingi, tačiau ir motyvuoti mokytis itin greitai.
- Į ką buvo panaši Lietuva 1993-iųjų vasarą?
- Reikia pripažinti, buvo pakankamai emocingi laikai, vos dveji metai buvo praėję po nepriklausomybės atgavimo. Nepaisant finansinių iššūkių – jų negalėjo nebūti, – žmonės vis dar šventė savo laisvę. Kaip tik tuo metu buvo įvestas litas, pamenu, vyko aršios diskusijos apie šios valiutos kokybę. Nebuvo nei dangoraižių, nei „Akropolio“, nei „Panoramos“, nei „Iki“, nei „Maxima“ ar „Rimi“. Parduotuvėlės buvo mažos, blankios ir pilnos rusiškų prekių, visur aplink kioskai.
Antra vertus, maisto produktai tose parduotuvėse buvo vyniojami į prabangų rudą popierių. Savo kolegoms Finansų ministerijoje sakiau: „Kokia prabanga, ilgainiui tai pamatysite tik prabangiose parduotuvėse, o visur kitur dominuos plastikiniai maišeliai.“ Taip ir atsitiko. Pamenu, nors seniau restoranai ir siūlydavo ilgiausius valgiaraščius, galėdavai užsisakyti vos du patiekalus. Tą pačią vasarą Rusija paskelbė degalų blokadą, tai buvo didelis smūgis pramonei ir ekonomikai.
Aš pati gyvenau „Lietuvos“ viešbutyje, kuris šiandien jau yra keturių žvaigždučių „Radisson Blu“. Nors tais laikais tai buvo sovietinio stiliaus šventovė su griežtomis prižiūrėtojomis kiekviename aukšte. Čia aš ir gyvenau tris mėnesius.
- Ar jums teko aplankyti kitus Lietuvos miestus?
- Taip, žinoma. Lankiausi Klaipėdoje, Palangoje, Nidoje, mažuose mediniuose kaimeliuose pakeliui. Nepamirštama kelionė buvo, kai keliavome su kolegomis iš Finansų ministerijos į mielus svečių namus prie ežero netoli Molėtų. Mes maudėmės, kaitinomės pirtyje ir daug valgėme – vietinė virtuvė man padarė didelį įspūdį. Pirmą kartą savo gyvenime valgiau lašinius! Visiems mano draugams tai paliko neišdildomą įspūdį, kad aš valgiau grynus riebalus. O braškių skonis buvo neapsakomas...
- Gražiai atsiliepiate apie kraštą – gal turite kokių kitų ryšių su Lietuva?
- Taip. Mano tėvų geriausi draugai dešimtmečius buvo iš Lietuvos kilę dailininkas Arbitas Blatas su savo žmona, Metropolitano operos žvaigžde Regina Resnik. A. Blatas gimė Kaune, vėliau Paryžiuje mokėsi meno mokykloje kartu su Picasso ir daugeliu kitų garsių dailininkų. Apie 300 šio dailininko darbų 2011 m. buvo pristatyta Nacionalinėje Lietuvos galerijoje. Vertindama A. Blato meilę Lietuvai jo našlė žmona padovanojo Lietuvos Dailės muziejui dailininko paveikslų kolekciją. A. Blatas buvo ne tik didis dailininkas, bet ir puikus žmogus.
- Įgijote itin daug patirties finansų milžinėse „Morgan Stanley“ ir „JP Morgan“, šiandien sėkmingai vadovaujate savo vardo konsultacinėje bendrovėje. Kodėl ryžotės atvykti į Lietuvą dar kartą?
- Šiais metais aš apsidžiaugiau gavusi kvietimą dar kartą apsilankyti Lietuvoje. Baltijos regiono šalių investuotojų forumas – tai puiki galimybė pamatyti, kas keičiasi regione, ir įvertinti ateities perspektyvas. Spalio 25 dieną man teko garbė moderuoti diskusiją apie Baltijos regiono privalumus pritraukiant tiesiogines bei kapitalo užsienio investicijas.
Nepaisant to, kad tuo metu turėčiau būti Japonijoje, visas savo simpatijas grąžinu Lietuvai. Noriu padėti Baltijos regionui tapti geidžiamu investuotojų taikiniu. Tikiuosi, kad mūsų diskusijos dalyviai padės atskleisti svarbiausius privalumus.
- Jūs moderuosite diskusiją apie investicijų pritraukimą – tiek kapitalo, tiek tiesioginių užsienio investicijų. Kas pritraukia šias investicijas, kokio investicinio klimato reikia, kad tokios investicijos pasiektų valstybę?
- Abiejų tipų investuotojams pirmiausia yra labai svarbu, kokia reguliacinė-teisinė aplinka yra šalyje, ar šalies investicinis klimatas yra draugiškas investuotojams, ar yra šalyje gerų, kapitalizuotų ir gerai valdomų įmonių.
Be abejo, labai svarbus veiksnys yra ir darbo jėgos pasiūla, kokių profesionalų, talentų yra rinkoje, ar moka užsienio kalbas, ar yra prieinamos profesionalios teisininkų, buhalterių, konsultantų paslaugos. Labai svarbu ir infrastruktūros išvystymo lygis, taip pat ir telekomunikacijų, bankinių paslaugų. Labai svarbu ir rinkos dydis.
Ypač kapitalo investicijoms. Kokia yra vietinė kapitalo rinka – ar likvidi, ar yra pakankamai listinguotų įmonių ir dar daug kitų dalykų – apie tai ir pakalbėsime renginyje, dalyvaujant patiems geriausiems šios srities profesionalams
