„Todėl mes elgsimės taip pat, kaip konkurentai“, - savo darbuotojams pareiškė pagardus gaminančios Kėdainių įmonės „Vesiga“ vadovas S.Grinkevičius.
Posėdžių salėje kilus triukšmui, S. Grinkevičius prisipažino pajuokavęs. Šią istoriją verslininkas ir vėl prisiminė šiomis dienomis, kilus dar vienam „vokelių“ skandalui, kuomet žurnalistas Marijus Širvinskas prisipažino leidinyje ekonomika.lt didžiąją dalį atlyginimo gaudavęs vokelyje.
Apie tai, taip pat apie lietuviško verslo ypatumus – lrytas.lt pokalbis su S.Grinkevičiumi.
- Ar tokios reakcijos tikėjotės siūlydami naują atlygio metodą darbuotojams?
- Žmonių reakciją yra sunku nupasakoti, ją reikėjo pamatyti. Šią žinią pranešiau metinio susirinkimo metu. Posėdžių salė ėmė ūžti. Tada, po trumpos pauzės prisipažinau, kad pajuokavau.
Žmonės, kurie uždirba vadinamuosius baltus pinigus, nenori uždarbio gauti vokeliuose. Juk būna, kad žmonės, tarkim, suserga. Tada jie ima suprasti, kad vokelis yra neparankus visų pirma jam pačiam.
- Manote, kad tie, kurie dalį atlyginimo gauna vokelyje, patys suvokia, jog sutikdami su tokiomis sąlygomis elgiasi blogai?
- Sunku pasakyti. Kiekvienam žmogui į vidų neįlįsi ir nežinosi, kaip jis mąsto. Tačiau Lietuvoje atliktas tyrimas parodė, kad maždaug pusė žmonių sutiktų gauti vokelius.
Man tenka bendrauti su nemažai žmonių. Neseniai nustebau, kuomet mokytojos pasakė, jog sutiktų gauti „juodus“ pinigus, svarbiausia, kad alga būtų didesnė. Mane tai stebina. Juk tai – išsilavinę, protingi žmonės, dirbantys pedagoginį darbą.
- Gal toks žmonių požiūris yra „iš biednumo“?
- Gal greičiau iš kvailumo. Žinot, „biednumas“ yra toks dalykas... Atrodytų, jog statistika tarsi iškreipta, ne tokia. Sakykim, praėjusią savaitę teko būti Palangoje. Miestas – pilnas žmonių.
Kartais stebiu benzino kainas ir tai, su kokiais automobiliais važinėja lietuviai, taip pat kiek gatvėse mašinų. Nemažai žmonių važinėja tokiai automobiliais, kurių kuro sąnaudos – didžiulės. Taip, sutinku su tuo, kad dalis žmonių gyvena prastai, jie neprisitaikė prie esamos situacijos. Tačiau labai daug žmonių gyvena gerai – jie dirba ir užsidirba nemažus atlyginimus.
Todėl manyčiau, kad noras gauti vokelius gal likęs dar iš sovietmečio, kuomet apvogti valstybę buvo tam tikra kovos forma.
- Kiek kainuoja žmogui mokėti atlyginimą? Lyg ir visi žino, kad mokesčiai dideli, tačiau dažniausiai, kalbėdami apie uždarbį, žmonės mini tik pinigus, gaunamus „į rankas“. Tad kiek darbdaviui atsieina sumokėti žmogui, tarkime, tūkstantį litų.
- Reikėtų tiksliai skaičiuoti, tačiau tam, kad žmogus gautų tūkstantį litų, su visais mokesčiais reikia sumokėti apie du tūkstančius litų.Čia įskaitant ir pačių žmonių mokamą fizinių asmenų pajamų mokestį.
„Vesigoje“ vidutinis atlyginimas yra 2500 litų. Jis yra keliais šimtais litų aukštesnis už Lietuvos vidurkį ir gerokai aukštesnis už vidutinį Kėdainių atlyginimą.
- Gal vis dėlto Lietuvoje mokesčiai yra per dideli ir sunkiai pakeliami sąžiningai juos mokantiems verslininkams?
- Lietuvoje mokesčiai yra normalūs. Rūpestį kelia nepastovumas. Pakeitimai, naujos tvarkos ir panašiai. Verslas to nemėgsta, verslui reikia stabilumo.
Kalbant apie verslą, nerimą kelia ir aplinka – valdininkai, įvairios kontroliuojančios organizacijos, valstybės tarnautojai, galintys suteikti įvairias licencijas ir leidimus. Tai – pats baisiausias dalykas.
- Kodėl? Korupcija? - Ne. Mūsų įmonės politika yra tokia – niekada neduoti kyšių. Todėl niekas iš mūsų beveik niekada to nesitiki. Tiesa, būna atvejų, kuomet tiesiog intuityviai jauti, kad kyšis išspręstų problemas.
Tačiau valstybės tarnyboje dirbantys žmonės dažnai nesuvokia, iš kur jie gauna pinigus, kaip juos uždirba. Jie įsivaizduoja esą gudresni už tuos, kurie dirba ir sumoka mokesčius. Visi – nuo mano įmonės valytojo iki direktoriaus – uždirbame valdininkui atlyginimą. Tačiau valdininkas to, atrodo, nesupranta.
Jei nebūtų mūsų pinigų, kitų įmonių sumokamų mokesčių, valdininkui nebus iš ko sumokėti algos. Mes kuriame pridėtinę vertę. Todėl aš nesuprantu kai kurių valdininkų požiūrio – išsilavinę, protingi žmonės, ar jie apsimeta naiviais? Ar jie tikrai to nesuvokia?
Gražiai skamba – valstybės tarnautojas. Toks žmogus lyg ir turėtų tarnauti žmogui, bet ar taip yra? Ateina žmogus, prašo pagalbos. Tačiau jį siunčia iš vienos vietos į kitą, o galiausiai pasako: Netrukdyk. Mes dirbam“. Deja, tokia yra situacija.
- Jums pačiam teko su tuo susidurti?
- Teko. Ypač - su nelogiškais sprendimais. Sakykim, kartą mus tikrino metrologijos tarnyba. Svėrė indelius, tikrino įrenginius. Pažeidimų nerado. Tačiau pamatė, kad vienos svarstyklės, nors ir sveria gerai, neturi patikros žymos. Teisingiau – pasibaigęs jos galiojimas. Paaiškėjo, kad anksčiau tą patikrą reikėdavo atlikti kas dvejus metus, o nuo 2012-ųjų – jau kas metus.
Atlikome ir viską susitvarkėme. Tačiau netrukus gauname raštą, kuriuo mūsų atsakinga darbuotoja kviečiama atvykti į tarnybą ir jai bus skirta 800-1000 litų bauda.
Tada įpykau ir bandėme aiškintis su metrologijos tarnyba. Aš manau, kad tokios tarnybos visų pirma turi išaiškinti ir įspėti, o tik po to bausti. Tuo tarpu mums sako, kad kiekvienam aiškinti ir informuoti apie naujas tvarkas jie neturi laiko. Todėl jie gali tik bausti. Neva tokia tvarka priimta seime.
Tačiau jei valdininkai mato, jog jų sferoje yra nelogiškų dalykų, jie patys turi ir kreiptis į seimą, kad būtų priimtos pataisos.
Mes esame įmonė, kuri turi ir savo teisininkus, ir nemažą patirtį, todėl mums yra lengviau. O ką daryti mažai įmonei, pradedančiam verslininkui, kada jį įvairūs tikrintojai tampo už skverno dar verslui net nespėjus įsibėgėti ir grasina baudomis? Tada toks žmogus numoja ranka ir išvažiuoja į užsienį.
- Kiek yra valstybinių institucijų, kurios tikrina įmones?
- Kažkas skaičiavo, jog viso tokių institucijų yra apie 140. Kiek konkrečiai tikrina mūsų įmonę, sunku pasakyti. Bet tikrai ne vienetai. Jų - dešimtys.
