– Per Seimo rinkimų kampaniją politikai rinkėjus viliojo žarstydami pažadus. Kokie pavojai grėstų Lietuvos ekonomikai, jei šiuos pažadus būtų mėginama realiai įvykdyti? – „Lietuvos rytas” pasiteiravo Baltijos regiono investuotojų forumą rengusios asociacijos „Investors Forum” vykdomosios direktorės Rūtos Skyrienės.
– Verslas girdi, ką žada įvairios politinės jėgos, jam svarbiausia – stabilumas. Nuolatinis mokesčių kaitaliojimas yra net didesnė blogybė negu jų vienkartinis padidinimas.
Pateikėme siūlymų, ką reikėtų daryti ir ko nedaryti, kad Lietuvos mokesčių sistema būtų konkurencinga. Viena didžiausių nuodėmių – progresiniai mokesčiai. Verslo visuomenę gąsdina politikų užmojai juos įvesti.
– Tačiau daugelyje ES šalių tokie mokesčiai yra. Kodėl Vakaruose verslas dėl to nesiskundžia?
– Nepamirškime, kad Lietuvoje progresiniai mokesčiai pirmiausia kirstų ne verslininkams, o kvalifikuotiems, geriau uždirbantiems specialistams.
Be to, tarptautinės finansų organizacijos teigia, kad vieno tarifo gyventojų pajamų mokesčiai, kokie dabar yra Lietuvoje, pažangesni. Lietuvai tiesiog reikėtų atsisakyti gausybės išimčių, lengvatų, nuolaidų ir tai duotų biudžetui daugiau pajamų nei progresiniai mokesčiai.
Lengvatos neatlieka ir socialinio vaidmens, nes jomis daugiau pasinaudoja pasiturintys žmonės. Pavyzdžiui, PVM lengvata šildymui naudingesnė didžiulio namo nei mažo buto savininkui.
Daug teisingiau būtų tiesiogiai teikti paramą socialiai remtinoms šeimoms nei nustatyti mažesnį šildymo PVM visiems gyventojams.
O dabar girdėti siūlymų taikyti PVM lengvatas dešroms, net motociklininkų šalmams.
Politikai iš viso neturėtų siūlyti jokių lengvatų, jei negali pagrįsti, iš kokių šaltinių bus kompensuojami biudžeto praradimai.
– Kai kurie politikai žadėjo smarkiai didinti ir minimalią algą. Pavyzdžiui, netgi iki 1509 litų.
– Šis skaičius paimtas iš galvos. Akivaizdu, kad ne kiekviena verslo šaka išsilaikytų tiek pakėlus minimalią algą. Bet Lietuvoje ji pernelyg maža, todėl pritariame, kad reikia ją didinti, tik būtina gerai apskaičiuoti, kokiu mastu.
Mūsų asociacijai priklausančios įmonės jau šiandien savo darbuotojams moka ne mažiau, nei politikai žadėjo per rinkimų kampaniją, – mažiausių algų vidurkis siekia apie 1500 litų. Yra įmonių, kuriose mokama ne mažiau kaip 4000 litų per mėnesį.
– Pasaulio bankas paskelbė verslo sąlygų reitingą „Doing Business”, kurio vertinimu, Lietuva nepažengė pirmyn jas gerindama ir liko 27 vietoje, nors Vyriausybė žadėjo, kad pavyks pasistūmėti per 10 vietų. Kas labiausiai trukdė gerinti verslo sąlygas?
– Reikėtų džiaugtis ir 27 vieta. Žinoma, pažadus reikia vykdyti ir politikai nusipelno bausmės už tai, kad daug prižada ir nieko nepadaro.
Visą laiką prastesnio įvertinimo pagal šį reitingą sulaukdavo darbo santykių reguliavimas Lietuvoje. Nepavyko labiau suderinti Darbo kodekso su verslo poreikiais ir per šio Seimo kadenciją.
Žemą vietą Lietuva užima ir pagal mokesčių rodiklį, bet ne todėl, kad jų našta – per sunki. Pas mus mokesčių tiesiog per daug ir jų sistema per paini.
– Kokias verslo sąlygų ydas Lietuvoje labiausiai kritikuoja užsienio investuotojai?
– Ir jie pirmiausia pasigenda lankstesnių darbo santykių. Vyriausybė norėjo liberalizuoti Darbo kodeksą, bet šiuos ketinimus numarino Seimas.
Prieš rinkimus laikas tokioms reformoms labai neparankus. Vyriausybę reikia barti už tai, kad neliberalizavo darbo santykių anksčiau, kol politikai neįsitraukė į rinkimų žaidimus.
– Bet gal būtų pavojinga darbo santykius liberalizuoti, pavyzdžiui, kaip Danijoje, kur profsąjungos daug stipresnės nei pas mus?
– Lietuvoje vis kalbama, kad nėra stiprių profesinių sąjungų. Bet kai jos silpnos, dar sunkiau su jomis susikalbėti – mus, verslo atstovus, apkaltino, kad norime įvesti vergovinę santvarką.
Pagal ES teisę, jei vieną savaitę dirbama 72 valandas, vėliau keturis mėnesius negalimi jokie viršvalandžiai.
Bet profesinės sąjungos negirdi argumentų, ištraukia kokį atskirą negatyvų faktą ir jį apibendrina.
Taip kuriamas mitas, kad visi Lietuvos verslininkai – sukčiai.
