Per 2013 metus gyventojai ir įmonės terminalo statybas turės paremti beveik 114 mln. litų. Jei mokestis bus skaičiuojamas pagal šiuo metu galiojančią dujų paskirstymo metodiką, patvirtintą Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (VKEKK), maždaug du trečdalius sumos bus priversti apmokėti šilumos vartotojai, o beveik trečdalį – bendrovė „Achema“. Vilniuje terminalo mokestis šilumos kainą gyventojams augins apie 0,7 ct/kWh, kauniečiai papildomai sumokės apie 0,95 ct/kWh.
Vilniečiams mokestis mažesnis dėl to, kad sostinėje 15 proc. visos centralizuotos šilumos pagaminama iš biokuro, o 9 proc. – iš mazuto. Kaune visu 100 proc. naudojamos brangios gamtinės dujos. Jokie papildomi mokesčiai už dujas iš viso nebus taikomi miestuose, kurie gamtines dujas jau pakeitė triskart pigesniu biokuru.
Paskaičiuokime: tuo metu, kuomet kalbama apie miglotą galimybę per SGD terminalą gauti iki 5 proc. pigesnių dujų, biokuro kaina yra net trigubai mažesnė. Be viso to, vietinio kuro nereikia nei importuoti, nei infrastruktūros plėtros išlaidų krauti ant šilumos vartotojų pečių branginant ir taip brangią šilumą.
Atvirkščiai, atsisakius importuojamų dujų ir jas pakeitus biokuru, šiluma tampa vidutiniškai trečdaliu pigesnė. Tai – oficiali statistika, remiantis šilumos kainomis dujomis ir biokuru šildomuose Lietuvos miestuose.
Šie faktai akivaizdžiai parodo, kokie turėtų būti valstybės investicijų šilumos ūkyje prioritetai. Vietoje keliais procentais pigesnių dujų paieškų, kurios finansuojamos šimtais milijonų šilumos vartotojų litų, investicijas derėtų nukreipti problemos sprendimui iš esmės – dujų atsisakymui ir perėjimui prie pigaus vietinio kuro.
Didžiųjų miestų perėjimui prie pigaus vietinio kuro, lygiai kaip ir SGD terminalui, būtina valstybės ir ES parama. Skirtumas tas, kad terminalas nesprendžia nei aukštų gamtinių dujų, nei šilumos problemų, o biokuras ne tik išvaduoja šilumos ūkį iš energetinės priklausomybės, bet ir ženkliai mažina kainas.
Jei terminalas būtų racionalus objektas, jo statybų kaštų nereikėtų dirbtinai krauti ant gyventojų pečių. Taip pat nereikėtų taikyti dabar numatytos prievolės stambiesiems dujų vartotojams net 25 proc. gamtinių dujų pirkti iš terminalo. Tačiau gigantiško terminalo, kurį atsisako remti ES fondai, statybos išlieka ne ekonominiu, o politiniu projektu.
Didžiausias paradoksas yra tas, kad SGD terminalo mokestis prievarta brukamas šilumos vartotojams, nors šilumos ūkis siekia iš principo atsisakyti brangių gamtinių dujų. Šilumos tiekimo įmonės deda visas pastangas siekdamos pakeisti importuojamas dujas pigiais vietinio kuro resursais.
Akivaizdu, kad tiek dujų, tiek šilumos vartotojams per kišenę grasinančio kirsti terminalo projektą būtina peržiūrėti. Kol kas kalbos šilumos vartotojus guodžia: žadama atsisakyti ne tik terminalo mokesčių, bet prievolės pirkti 25 proc. dujų iš terminalo, nesvarbu kiek jos kainuos.
Ar kalbos virs darbais pamatysime netrukus. Laiko naujoji Vyriausybė turės iki 2013 metų sausio 1 dienos, kuomet įsigalios jokia ekonomine logika nepagrįstas terminalo mokestis.
Lietuvos šilumos tiekejų asociacijos tarybos pirmininko Andriaus Janukonio komentaras.
