N. Mačiulis pažymi, kad „oficiali statistika apie tikrąsias darbo užmokesčio tendencijas pasako ne viską“.
„Apie tai, kad kai kuriuose ekonomikos sektoriuose yra labai populiarūs „vokeliai“, mums signalizuoja ir per daug ryškūs juose mokamų atlyginimų skirtumai. Sektoriuose, kuriuose veikia beveik vien tik užsienio kapitalo įmonės, nemokančios neoficialių atlyginimų (pavyzdžiui, informacijos, ryšių, finansų, draudimo ir kai kuriose apdirbamosios gamybos srityse), vidutinis atlyginimas viršija šalies vidurkį 75 proc. - tokių skirtumų negalima paaiškinti vien skirtingu dirbančiųjų kompetencijų lygiu“, - sako ekonomistas.
Pasak ekonomisto, ketvirtus metus besitęsiantis realaus darbo užmokesčio mažėjimas „yra nuviliantis ir neatspindi darbo našumo augimo“.
N. Mačiulis taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad nors 2009 m. Estijos dirbančiųjų vidutinis atlyginimas buvo 37 proc. didesnis nei Lietuvos, dabar šis skirtumas išaugo iki 45 proc.
N. Mačiulio teigimu, įmonių nerimas dėl euro zonos padėties yra viena iš priežasčių, dėl ko užmokesčiai nekyla taip greitai, bet tai ne pagrindinė priežastis.
„Daug svarbiau yra šalies ekonominės politikos neapibrėžtumas. Pavyzdžiui, dar ir dabar nėra aišku, koks bus minimalus mėnesinis atlyginimas kitų metų pradžioje, išlieka neaišku, ar „ekonomika bus skatinama“ įvedant rinką iškraipančias ir diskriminuojančias PVM lengvatas, ar darbo vietų kūrimą skatinančias lengvatas investicijoms“, - pažymi ekonomistas.
Pati svarbiausia lėto atlyginimų augimo priežastis, pasak N. Mačiulio, - per didelė mokestinė našta.
„Įmonė, norėdama padidinti darbuotojo į rankas gaunamą darbo užmokestį nuo 2000 litų iki 2100 litų, tam turi skirti ne 100 litų, bet 179 litus - taip darbo sąnaudas išpučia mokestinė našta. Čia glūdi pagrindinė „vokelių“ gajumo priežastis“, - sako N. Mačiulis.
Naujajai Vyriausybei ekonomistas siūlo mažinti darbo mokesčius. Jo teigimu, galimybių tam yra daug.
„Įvertinant turto mokesčių bazės išplėtimą būtina naikinti, o ne toliau kurti PVM lengvatas, kuriomis naudojasi ir dideles pajamas gaunantys gyventojai. Dar svarbiau yra susilaikyti nuo nuolatinio valdžios sektoriaus išlaidų didinimo ir dėmesį sutelkti į jau dabar išleidžiamų pinigų efektyvumo ir skaidrumo didinimą. Šios priemonės leistų jau nuo 2014 m. sumažinti bent jau mažesnį nei vidutinį atlyginimą gaunančių dirbančiųjų apmokestinimą ir taip paskatinti skaidrų darbo užmokesčio augimą“, - teigia N. Mačiulis.
Minimalaus mėnesinio atlyginimo didinimas, N. Mačiulio teigimu, taip pat galėtų paskatinti vidutinio darbo užmokesčio kilimą.
„Tačiau per spartus jo didėjimas, neatspindintis vidutinio atlyginimo ir darbo našumo tendencijų, gali padaryti meškos paslaugą savo galimybės tebelaukiantiems bedarbiams, ypač ne didžiuosiuose Lietuvos miestuose“, - teigia ekonomistas.
Diskusijos apie didesnį mokesčių sistemos progresyvumą, pasak N. Mačiulio, yra žalingos.
„Tokie sprendimai ne tik nesumažintų socialinės atskirties, bet ir slopintų investicijas bei gerai apmokamų darbo vietų kūrimą. Adekvačių minimalių pajamų dirbantiesiems užtikrinimas yra labai svarbus, tačiau šią subtilią užduotį reikia įgyvendinti ne naudojant bukus ir tam ne visada tinkamus instrumentus“, - sako jis.
Palyginti su antruoju 2012 m. ketvirčiu, trečiąjį ketvirtį vidutinis mėnesinis bruto ir neto darbo užmokestis šalies ūkyje padidėjo 0,8 proc., penktadienį pranešė Statistikos departamentas.
Vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualiųjų įmonių) trečiąjį šių metų ketvirtį sudarė 2171 litą, o neto darbo užmokestis - 1686 litus.
Valstybės ir privačiajame sektoriuose vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis sudarė atitinkamai 2307,1 ir 2091,2 lito, o vidutinis mėnesinis neto darbo užmokestis - atitinkamai 1785,3 ir 1627,7 lito.
Realusis darbo užmokestis per metus sumažėjo: šalies ūkyje - 0,8, valstybės sektoriuje - 0,6, privačiajame - 0,7 proc.
Realiojo darbo užmokesčio mažėjimą lėmė sparčiau nei neto darbo užmokestis augusios vartojimo prekių ir paslaugų kainos.
