Alternatyvų kelią, kaip tvarkytis elektros ūkyje, pateikė Seimo narys Linas Balsys. Jis siūlo įsteigti specialų bioenergetikos plėtros fondą ir diegti atsinaujinančių šaltinių energetiką, elektros ūkį susiejant su šilumos ūkiu. Tam prireiktų 5 mlrd. litų.
Ar priėjus kryžkelę su nuorodomis: dešinė – mirtis, kairė – pražūtis, tikrai būtina kažkur sukti? Mano siūlymas – sustoti, palaukti ir apsidairyti.
Ekspertai vis garsiau kalba, kad Europoje prasideda pigios elektros metas. Ankstesnės investicijos į elektros šaltinius senajame žemyne jau atsipirko, Europos ekonomika paveikta krizės – tai leidžia prognozuoti nebrangios elektros laikus.
Esant tokioms aplinkybėms, kalbėti apie nuosavus elektros šaltinius nėra prasmės. Vietoje milijardinių statybų verta remtis į elektros jungčių stiprinimą su kitomis šalimis.
Tai išspręs energetinio saugumo klausimus, o elektrą pirksime rinkos kainomis. Jau netrukus pradės veikti elektros jungtis su Švedija, kurios galia sudarys 700 MW. Pirmoji Lietuvos-Lenkijos 500 MW galios jungtis pradės veikti 2015 metais, antroji, dar 500 MW galios – 2020 metais.
Didžiausias įmanomas Lietuvos poreikis yra apie 2100 MW. Tiek suvartojame žiemą, spaudžiant -30 laipsnių šalčiui. Trūkstamą dalį elektros esant reikalui gali gaminti Lietuvos elektrinės.
Dalį elektros galėsime pirkti per Estiją iš Suomijos. Estija turi 350 MW galios jungtį su Suomija, šiuo metu statomos antrosios jungties galia sieks 600 MW.
Siekiant didesnio energetinio saugumo, verta investuoti į linijų su Latvija-Estija-Suomija stiprinimą. Stiprinkime jungtis ir dalyvaukime patikimoje Europos elektros rinkoje. Tai – žymiai pigesnė išeitis už grandiozines atominės jėgainės statybas.
Nereikėtų pamiršti ir 1300 MW galios jungties su Baltarusija ir 600 MW – su Kaliningradu. Grįžkime prie Lino Balsio pasiūlymo diegti atsinaujinančių šaltinių energetiką, elektros ūkį susiejant su šilumos ūkiu.
5 milijardų vertės problemos sprendimas – per brangus. Jau ne kartą esu rašęs, kad kalbant apie atsinaujinančių išteklių taikymu grįstą energetikos ateitį yra klaidinga viename katile plakti šilumos, ir elektros ūkį. Tai – skirtingi sektoriai, kurie veikia skirtingais principais. Atsinaujinantys ištekliai, įdarbinti elektros gamyboje, dažniausiai jos kainą didina. Dalį nuolat augančio Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų (VIAP) mokesčio, kuris augina elektros kainą, sudaro parama, skiriama būtent už elektros energijos gamybą naudojant atsinaujinančius energijos išteklius.
Visai kitaip šilumos ūkyje. Čia biokuras, kuris yra beveik 3 kartus pigesnis už importuojamas gamtines dujas, leidžia reikšmingai sumažinti galutinį šilumos tarifą.
Miestuose, kurie vartoja biokurą, šilumos kaina yra vidutiniškai trečdaliu mažesnė nei deginančiuose dujas.
Pradėjus planuoti 5 mlrd. investicijas į elektros gamybą, rizikuojama iš viso sustabdyti biokuro plėtrą šilumos ūkyje. Patirtis rodo, kad gigantiški valstybiniai projektai yra linkę pasiklysti nesibaigiančiuose svarstymuose ir įgyvendinami vėžlio žingsniu. O mažesnių šilumos kainų reikia jau šiandien.
Naujajai Vyriausybei belieka įsiklausyti į Prezidentės patarėjo Nerijaus Udrėno žodžius, jog valstybei reikia reikšmingų permainų būtent šilumos ūkyje.
„Nes visi žinome, ką daugmaž reikia daryti. Reikia tiktai daryti ir susitelkus tą įvykdyti“, - paslaptingai užsiminė patarėjas.
Žinant biokuro kainą ir naudą, akivaizdu, kad N. Ūdrėnas galvoje turėjo būtent biokuro plėtrą.
