Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM) ir Ugdymo plėtros centras (UPC) užsimojo įgyvendinti novatorišką ir nepigų projektą, susijusį su skaitmeniniu turiniu, – daliai šalies penktokų nupirkti planšetinius kompiuterius, kuriuos jie galės naudoti visose pamokose, o gal net neštis namo.
Šiam projektui skirta apie 12 milijonų litų iš ES paramos, kurie buvo sutaupyti iš kitų Švietimo ir mokslo ministerijos projektų: 4 mln. litų planšetiniams kompiuteriams, 8 mln. litų planšetiniams ir nedideliems nešiojamiesiems kompiuteriams. Iš viso planuojama nupirkti 10 tūkstančių kompiuterių penktų klasių mokiniams.
Anot buvusio švietimo ir mokslo ministro Gintaro Steponavičiaus, planšetiniai kompiuteriai palengvins mokinukų kuprines – juk visi reikalingi vadovėliai elektroniniu PDF formatu lengvai tilps įrenginio atmintyje.
Tačiau ar neatsitiks taip, kad kuprinė taps dar sunkesnė – moksleiviai joje turės nešiotis ne tik vadovėlius, bet ir beverčius planšetinius kompiuterius?
Kompiuteris – tik prietaisas
Turbūt niekas nesiginčys, kad planšetinių kompiuterių naudojimas mokykloje – puiki idėja. Tai leis eiti koja kojon su naujausiomis technologijomis, didins motyvaciją mokytis, mokiniai galės laisviau dirbti savarankiškai, atsivers didesnės galimybės per pamokas panaudoti vaizdo ir garso medžiagą, interaktyvias užduotis.
Tačiau kompiuteris – viso labo tik prietaisas. Svarbiausia – koks turinys į jį įdedamas, ko ir kaip mokoma.
Kiek Lietuvoje sukurta elektroninio turinio, tinkamo naudotis penktokams planšetiniuose kompiuteriuose? Ar visų dalykų pamokoms mokytojai gali pasiruošti iš elektroninio turinio? Ar elektroninis turinys kuriamas nuosekliai?
„Lietuvos ryto” kalbinti žmonės, susiję su švietimo sistema, buvo nusiteikę skeptiškai.
„Kompiuteriai reikalingi, bet ar efektyviai jie bus panaudojami? – svarstė Lietuvos tėvų forumo tarybos pirmininkas Audrius Murauskas. – Jeigu jie atsidurs ant penktokų suolo ir jie iš jo galės mokytis tik matematikos ir pusę istorijos kurso, o visų kitų dalykų – iš įprastų vadovėlių, ar to pakanka?
Jei sumoki už įrenginį ir jis skirtas tik žaidimams, nėra blogai, bet ar šitaip efektyviai naudojamos valstybės lėšos? Aš būčiau linkęs jas naudoti kuo efektyviau, o dabar to nematyti.”
Lietuvos informatikos mokytojų asociacijos narys Aidas Žandaris pritarė, kad geros kompiuterinės technikos ir programinės įrangos mokykloms dar labai trūksta, ir užmojį skaitmenizuoti mokyklas tik sveikino, tačiau apgailestavo, kad projektas pradėtas iš kito galo.
„Pirmiausia numesime geležies, t.y. kompiuterį, o tik po to paskubomis kursime turinį. Iniciatyva gera, bet ją diegiant reikėjo apgalvoti, nuo ko pradėti”, – įsitikinęs A. Žandaris.
Vežimą stato prieš arklį
Skaitmenines švietimo priemones Lietuvoje rengia Ugdymo plėtros centras, jos dedamos į interneto portalą emokykla. Čia yra nemažai mokymo priemonių – ir lietuviškų, ir užsieninių.
Tačiau elektroninių vadovėlių beveik nėra, tik įvairių papildomų dalykų – daug dėlionių. Mokytojas turi pats susirankioti ir iš tų dėlionių paruošti pamoką. Laiko užtrunka, bet sumanus mokytojas geba jas kūrybiškai panaudoti.
O kas siūloma mokiniams? Apžvelgęs šiuo metu turimą penktokams pritaikytą skaitmeninį turinį A. Žandaris džiaugsmu netryško: gamtos mokslų 5, 6 klasių kursas, patrauklus lietuvių kalbos kursas ir rinkinys literatūros kūrinių tekstų 5–8 klasėms... Išties interaktyvus, šiuolaikiškas, modernus tėra minėtasis gamtos mokslų kursas penktoms klasėms.
Patys švietimo priemones rengiančios institucijos atstovai, nenorėję atskleisti tapatybės, žiniasklaidoje jau yra prasitarę, kad realiai elektroninių mokymosi priemonių yra labai mažai, o apie interaktyvumą telieka pasvajoti. Daugelis jų tiesiog į PDF formatą perkelti įprasti vadovėliai.
Turinys – skylėtas
UPC Informacinių technologijų skyriaus metodininkas Anatolijus Jakimovas, paklaustas, ar jau sukurtas pakankamai nuoseklus ir gausus turinys, kad mokytojai turėtų iš ko pasiruošti pamokoms, pripažino, kad ne visų dalykų turinys suskaitmenintas.
„Pirma buvo užsimota aprūpinti mokyklas kompiuteriais, o programos kuriamos dabar. Tačiau skaitmeninio turinio esama ir nuo penktos klasės tikrai gali būti taikomos kai kurių dalykų skaitmeninio mokymo formos. Dabartiniai penktokai, būdami dešimtokai, jau viską turės. Kitų klasių turinys taip pat bus sukurtas”, – tikino A. Jakimovas.
Bet paprašytas detalizuoti, ką jau galima dėti į kompiuterius penktokams, A. Jakimovas minėjo tuos pačius gamtos mokslų ir lietuvių kalbos kursus.
Mokytojų niekas neklausė
Prieš priimant sprendimą dėl šio projekto įgyvendinimo nei ministerija, nei UPC nesikonsultavo nei su mokytojų asociacijomis, nei su šią technologiją turėsiančiais pamokose taikyti mokytojais.
Tad pedagogai patys ėmėsi iniciatyvos jį aptarti. Lietuvos geografijos mokytojų asociacijos surengtos apklausos duomenys rodo nevienareikšmišką požiūrį į šį projektą.
„Aš už pažangą, bet laiku ir vietoje. Dirbu didmiestyje, gimnazinėse profesinės mokyklos klasėse, tačiau vis „neateina eilė”, „nėra pinigų”, „kitiems mokomiesiems dalykams labiau reikia” ir t.t. Geografijos kabinetas neturi nei kompiuterio, nei multimedijos. Kodėl ŠMM nepasirūpinus, kad pirma mokyklos būtų renovuotos, aprūpintos ir paruoštos normaliam darbui? Šis projektas, manau, dar vienas pinigų plovimas.”
„Mokytojus reikia paruošti, o ne įmesti į stebuklingų lentų ir planšetų vandenį, stebėti bei tikrinti, kaip jie išplauks. Kuriami brangūs projektai, bet jie skuboti ir neapgalvoti, iki galo neištobulinti ir neįdirbti.”
„Neparuošta bazė, nėra metodikos, nėra programų, nėra atlikta jokių išsamesnių tyrimų, mokytojų mokymų. Pats turiu savo asmeninį planšetinį kompiuterį ir puikiai žinau jo galimybes. Dėstydamas pamokas jų nenaudočiau.”
„Jei planšetinis kompiuteris neturės papildomų funkcijų, išskyrus vadovėlio PDF failą ir internetą, tuomet, mano nuomone, jo nauda yra labai abejotina.”
„Pinigų Švietimo ir mokslo ministerija nuolat neturi. Atsiranda naujų vadovėlių, bet jiems nepakanka lėšų, skiriamų iš mokinio krepšelio, tad dirbame be jų. Planšetinio kompiuterio kaina ne mažesnė nei vadovėlio.”
„Kalbant apie geografijos vadovėlius, manyčiau, kad skaitmeninis variantas būtų patogesnis. Dabartinio skaitmeninio vadovėlio samprata keičiasi. Pradedame kalbėti apie galimybę vadovėlį padaryti kuo interaktyvesnį. Planšetėje skaitydamas vadovėlio medžiagą mokinys turėtų galimybę peržiūrėti vaizdo įrašą, didinti arba mažinti vaizdą, matyti tik paveikslėlius, pasirašyti pastabas. Kai kurios šių galimybių jau atsiranda.”
Bet, kaip pažymi pastarasis mokytojas, skaitmeninio turinio kol kas trūksta, ir ragina geografus patiems jį kurti, tapti pradininkais, į kuriuos galės lygiuotis kitų mokslų atstovai.
Požiūris – skirtingas
Vienas mokyklų skaitmenizavimo iniciatorių – švietimo ir mokslo ministro patarėjas Albertas Lakštauskas įsitikinęs: mokyklos, mokiniai ir mokytojai gaus stiprų instrumentą.
„Kodėl pasirinkti planšetiniai kompiuteriai? Jų privalumas – tai intuityvūs prietaisai. Duok mokiniui naują priemonę ir jis per vakarą išmoksta naudotis be jokių instrukcijų.
Mokytojams irgi bus tokia galimybė. Kompiuteriai juos pasieks bent mėnesiu anksčiau negu mokinius, jie galės naudotis ruošdamiesi įprastinėms pamokoms – prisijaukinti.
Per instruktažus bus rodomi filmai, kaip mokiniams kompiuterius išduoti, prisijungti, įkrauti. Svarbu, kad mokytojai jaustųsi patogiai, kad tai būtų nauja galimybė, o ne galvos skausmas.”
Paklaustas, kokia medžiaga bus naudojama kompiuteriuose, ar jos netrūksta, A. Lakštauskas tikino, kad kai kuriems dalykams jau yra parengti ir vadovėliai, kaip antai elektroninis geografijos vadovėlis 6 klasei, ir vos ne kiekviena pamoka. Elektroninės priemonės pritaikytos prie bendrųjų programų.
„Galima laikytis strategijos nieko nedaryti ir rasti priežasčių, kodėl nedaryti. Ieškojome galimybės veikti subalansuotai, kartu rengtis, panaudoti tai, ką jau turime, ir judėti į priekį”, – teigė A. Lakštauskas.
Bet Lietuvos tėvų forumo tarybos pirmininkas A. Murauskas mano, kad sprendimas mokyklas aprūpinti planšetiniais kompiuteriais skubotas ir neapgalvotas: „Užsimota aprūpinti kompiuteriais, bet pamiršta, kad įrenginys be turinio nieko vertas, kaip ir turinys be įrenginio.
Pajutęs pelno skonį verslas siūlo savo produktus, o mokslas, pagrindimas, tyrimai seka gerokai iš paskos. Ar bus ką dėti į tuos planšetinukus, ar jie pagerins bendrojo išsilavinimo kokybę. O gal lėšos metamos vėjais? Pasigendu aiškesnės strategijos.”
