Pasak SEB banko analitiko Gitano Nausėdos, Lietuvos ekonomikos stabilumas yra džiuginantis, tačiau trapus reiškinys.
SEB bankas nepakeitė 2012 metų šalies BVP plėtros prognozės (3,5 proc.), tačiau sumažino lūkesčius dėl 2013 ir 2014 metų - atitinkamai nuo 4 proc. iki 3,2 proc. ir nuo 4 proc. iki 3,5 procento.
„Naujosios Vyriausybės programoje apstu priemonių, kurių tikslas – mažinti socialinę atskirtį ir skurdą, tačiau „popieriuje“ jos atrodo kur kas gražiau, nei gali būti realybėje“, - sakė G. Nausėda.
Apie minimalią algą
Anot G. Nausėdos, vienas ryškiausių pavyzdžių – minimalios mėnesio algos reguliavimas. Didžiausias socialinės atskirties naikinimo potencialas slypi užimtumo ir ekonomikos augimo skatinimo srityje, o darbo rinkos liberalizavimas ir paprastesnis verslo reguliavimas gali sumažinti pajamų atotrūkį kur kas labiau nei tiesmukas progresinės gyventojų pajamų mokesčio sistemos įvedimas.
Įvairių visuomenės grupių lūkesčiai iš naujosios valdžios yra dideli, todėl žmonėms tektų nusivilti, jeigu garo pakaktų tik garsiam švilpimui, o ne ilgalaikį poveikį turinčioms priemonėms.
2009-2010 m. siautėjusi krizė neigiamos įtakos turėjo daugelio gerovei, o vidinė devalvacija kirto tiek per įmonių, tiek per namų ūkių finansus. Verslui teko susitaikyti su mažėjančia pelno norma ar net nuostoliu, žmonėms – su apkarpytais atlyginimais.
Apie atominę elektrinę
G. Nausėda pastebėjo, kad virš Visagino atominės elektrinės projekto susikaupė debesys.
„Blogiausia, kad nėra apsisprendimo – tęsti ar ne. Visą laiką buvo mėginama parodyti, kad Estija ir Latvija atsisako, tačiau dabar matyti, jog jie yra nusivylę, kad projektas yra stabdomas.
Žinoma, visada yra alternatyvų. Kracho šalyje be atominės elektrinės nebus, tačiau biokuras elektrai gaminti nėra pats palankiausias. Gali tekti peržiūrėti energetikos planą iki 2020 metų“, - sakė G. Nausėda.
Apie progresinius mokesčius
Pasak G. Nausėdos, valdančiosios koalicijos siekis įgyvendinti progresinius mokesčius kol kas labai abstraktus. Yra trys keliai: kelti neapmokestinamąjį pajamų dydį ir mažinti gyventojų pajamų tarifą menkiau uždirbantiems.
Kitas būdas - mažinti gyventojų pajamų mokesčio tarifą mažiau uždirbantiems ir kelti daugiau uždirbantiems.
Trečia galimybė - didinti gyventojų pajamų mokesčio tarifą daugiau uždirbantiems gyventojams.
Pirmasis kelias lemtų valstybės ir savivaldybių biudžeto įplaukų sumažėjimą, tačiau tai būtų iš dalies kompensuota didesnėmis vartojimo mokesčių (PVM, akcizų) įplaukomis dėl neturtingiems namų ūkiams būdingo didesnio ribinio polinkio vartoti. Poveikis užsienio ir vidaus investicijoms – teigiamas, kadangi sumažėtų bendroji darbo mokesčių našta.
„Skirtingai nei teigia vienos partijos vadovas, antrasis kelias yra tikrasis „pavydo mokestis“, sumažinantis pajamų į rankas atotrūkį neturtinguose ir pasiturinčiuose namų ūkiuose. Poveikis biudžetui – neigiamas, nes gyventojų pajamų mokesčio padidinimas daugiau uždirbantiems nekompensuotų įplaukų smukimo dėl gyventojų pajamų mokesčio sumažinimo“, - aiškino G. Nausėda.
Poveikis užsienio ir vidaus investicijoms – skirtingas, priklausomai nuo kvalifikuotų darbuotojų lyginamojo svorio.
Trečiasis kelias lemtų tam tikrą valstybės ir savivaldybių biudžetų padidėjimą, kurį iš dalies neutralizuotų darbo vietų perregistravimas kaimyninėse šalyse, pasitraukimas į šešėlinę ekonomiką ir sumažėjusios įplaukos iš vartojimo ir pelno mokesčių. Poveikis užsienio ir vidaus investicijoms būtų neigiamas, nes didėtų bendroji darbo mokesčių našta.
Pasak G. Nausėdos, svarbiausia yra ne tai, kad pajamų apmokestinimo progresiją Lietuvoje garantuoja neapmokestinamojo pajamų dydžio taikymas.
Reikšmingiau yra tai, kad nėra tiesioginio ryšio tarp progresinės gyventojų pajamų mokesčio sistemos įgyvendinimo ir socialinės atskirties mažėjimo.
„Paradoksalu, tačiau remiantis „Eurostat“ duomenimis, krizės laikotarpiu pajamų atotrūkis dažniau aptirpdavo ne progresinę, o proporcinę GPM sistemą taikiusiose šalyse“, - sakė G. Nausėda.
