Dažniausiai turtas areštuotas statybos ir nekilnojamojo turto bendrovėms – su laikinais apribojimais susidūrė kas trečia iš jų.
Turto areštas dažniausiai taikomas dėl skolų priteisimo, kai manoma, kad skolininkas gudraus ir mėgins išvengti skolų grąžinimo.
Tačiau teismai įprastai nereikalauja įrodyti, kad skolininkas elgiasi nesąžiningai – slepia, parduoda turtą, ar kitaip vengia atsakomybės.
„Teismai dažniausiai taiko areštą vertindami vien pareikšto ieškinio sumą, neatsižvelgdami į tai, ar yra duomenų, jog skolininkas elgiasi nesąžiningai – perleidžia, įkeičia įmonės turtą, ar imasi kitų veiksmų, kurie lems, jog skolos išieškoti iš įmonės nepavyks.
Vien didelė ieškinio suma ir ginčas tarp šalių neturėtų būti pagrindas taikyti turto areštą, neįrodžius nesąžiningo skolininko elgesio, kadangi teismas tampa įrankiu daryti ekonominį spaudimą normaliai veikiančioms bendrovėms“,- portalui lrytas.lt pasakojo advokatų kontoros „Tark Grunte Sutkienė“ vyresnysis teisininkas Marius Brasiūnas.
Įmonės tolimesnis veiklos vykdymas priklauso nuo to, koks turtas areštuotas.
Areštavus nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą draudžiama jį parduoti, tačiau dažniausiai turtas paliekamas įmonei valdyti ir naudotis.
Tokio turto areštas įmonei nėra skausmingas, nes nevaržo veiklos (žinoma, jei ta veikla nėra susijusi su NT sandoriais).
Areštavus pinigines lėšas ir turtines teises draudžiama šiais pinigais naudotis, išskyrus mokėti mokesčius, atsiskaityti su darbuotojais bei kreditoriumi, kuris prašė taikyti pinigų areštą.
Skaudžiausias įmonei yra pinigų areštas, kadangi įmonė veiklos vykdymui negali naudoti apyvartinių lėšų.
Dėl to sutrinka įmonės veikla, atsiskaitymai su kreditoriais, naujų sutarčių sudarymas, blogėja įmonės mokumas.
Nesąžiningi ieškovai taip gali net sužlugdyti normaliai veikiančią įmonę.
„Vienintelė efektyvi priemonė mažinti turto areštų skaičių – keisti teismų požiūri ir praktiką. Pavyzdžiu galėtų būti Vokietijos, Estijos praktika. Minėtose šalyse teismai taiko areštus tik tais atvejais, kai akivaizdžiai matyti, kad skolininkas elgiasi nesąžiningai, išparduoda įmonės turtą ir galimai ketina palikti įmonę „tuščią“, taip išvengdamas atsiskaitymo“,- siulė M. Brasiūnas.
Rečiau taikant turto areštą šalys būtų linkusios daugiau derėtis ir spręsti ginčus be teismų pagalbos, mažėtų nepagrįstų ginčų skaičius.
Tačiau ar nuolaidesni teismų sprendimai nepaskatintų įmonių dar drąsiau klimpti į skolas?
„Nuolaidesni teismų sprendimai nesukeltų anarchijos, kadangi prisiimdamos finansinius įsipareigojimus įmonės dažniausiai nevertina arešto grėsmės. Be to, įstatymai numato įmonių vadovų ir akcininkų civilinę ir baudžiamąją atsakomybę prieš kreditorius už nesąžiningus ir neteisėtus veiksmus“,- sakė M. Brasiūnas.
