Tokių tarpvalstybinių jungčių reikšmė didėja, nes Europa pradeda vis daugiau naudoti atsinaujinančių energijos šaltinių, kurių generuojamos energijos kiekis yra labai nepastovus. Dėl to ES akcentuoja, kad būtina skubiai sukurti bendrą Europos valstybių tinklą (supertinklą) ir tuo pačiu – bendrą elektros energijos rinką. Tai sukurtų žymiai palankesnę situaciją naudoti atsinaujinančius šaltinius, iš jų generuoti elektrą ten, kur tam yra palankiausios sąlygos ir perduoti ją į regionus, kur tai daryti yra prastesnės galimybės. Būtent dėl šios priežasties energijos kaina rinkoje sumažėtų. Jau netolimoje ateityje Lietuva bus susijungusi labai galingomis jungtimis su visais kaimynais ir Skandinavijos šalimis. Tų jungčių galia bus net 2,5 karto didesnė nei Lietuvos poreikiai. Nuo 1995 m. maksimali elektros energijos galia, kurios reikia Lietuvai, net šalčiausiu žiemos metu nesiekia 2000 megavatų (MW), o po 2008 metų ji sumažėjo iki 1750 (MW) ir kol kas nedidėja. Matyt, bent iki 2015 metų ji neperžengs 2000 MW ribos.
Visų kaimynų bendra elektros sistemų galia yra keliasdešimt kartų didesnė už Lietuvos poreikius. Pastačius jungtis su Švedija ir Lenkija, Lietuva taps svarbia būsimos integruotos Europos elektros rinkos dalimi ir tuo pačiu su mažiausiomis sąnaudomis užsitikrins didelį energijos tiekimo saugumą ir patikimumą. - Ar įsiliejus į bendrą ES elektros energijos sistemą netapsime priklausomi nuo kaimyninių šalių? Kaip užtikrinsime energetinį saugumą – juk dėl kokių nors priežasčių energijos tiekimas gali nutrūkti? - Priešingai, jungtys su kaimyninėmis valstybėmis turės ypatingos įtakos Lietuvos energetiniam saugumui. Tarp Lietuvos ir Latvijos esančios linijos bendra galia siekia 1300 MW Lietuvos kryptimi ir 1500 Latvijos kryptimi.
Su Baltarusijos sistema Lietuvą taip pat jungia 4 linijos, kurių bendra galia –1400 MW Lietuvos kryptimi ir 2200 MW Baltarusijos kryptimi. Dvi linijos jungia Lietuvą su Kaliningrado sritimi. Jų bendra galia – 700 megavatų. Net ir pagal blogiausią scenarijų – vienu metu nutrūkus trims galingiausioms jungtims - po vieną su kiekviena kaimyne - liekanti galia dar sudaro 2320 megavatų, kurios Lietuvai visiškai pakanka. Pastačius dvigrandę jungtį su Lenkija – 2 po 500 megavatų ir nutiesus 700 megavatų kabelį į Švediją, elektros energijos importo-eksporto techninis patikimumas bus labai aukštas. Be to, Baltarusija, Latvija ir Estija turi galingas jungtis su Rusija, todėl reikiamos energijos, esant reikalui, būtų galima nupirkti ir iš šios šalies. Net ir dėl kokių nors priežasčių sutrikus energijos tiekimui iš užsienio (toks atvejis yra labai mažai tikėtinas) Lietuva galėtų ir pati pasigaminti reikiamą energijos kiekį.
2009 metais uždarius Ignalinos AE ir 2012 metais pradėjus veikti 9-tajam blokui Elektrėnuose, visų Lietuvoje esančių elektrinių disponuojama galia sudaro 2570 megavatų. Pridėjus vėjo jėgaines ir Kruonio HAE, bendra galia galėtų pasiekti net 3330 megavatų. Reikia įvertinti ir tai, kad iki 2020 metų neišvengiamai prie turimų 200 megavatų galios vėjo jėgainių turėsime pridėti dar bent 300 megavatų, kad įvykdytume valstybės įsipareigojimą 23 proc. energijos gauti iš atsinaujinančių šaltinių. Dėl tos pačios priežasties turėtų būti pastatytos ir kelios biokurą, o kai kur ir komunalines atliekas deginančios elektrinės. Jų bendra galia gali siekti apie 300 MW. Taigi Lietuva, nestatydama naujų didžiulių elektrinių, artimiausiais dešimtmečiais galės pasigaminti visą reikalingą elektros energijos kiekį. - Tačiau tokiu atveju gaminamos elektros energijos kaina labai priklausys nuo naudojamo kuro, daugiausiai gamtinių dujų, kainos? Ar yra kokių nors alternatyvų? - Esant dabartinėms dujų kainoms visų tipų šiluminėse elektrinėse generuojamos elektros savikaina yra daug didesnė ne tik už importuojamos elektros kainą, bet ir už vėjo jėgainėse pagamintos elektros skatinamąjį supirkimo tarifą. Todėl reikėtų orientuotis ne į 500 megavatų vėjo jėgainių bendrąją galią, bet bent į 1000 MW Kruonio HAE.
Dideli laisvi pajėgumai šiluminėse elektrinėse ir galingos jungtys su kaimynais leistų nesunkiai subalansuoti vėjo jėgainių generavimo svyravimus. Jeigu pastačius SGD terminalą ar dėl kitų priežasčių atpigtų gamtinės dujos, didėtų šiluminėse elektrinėse generuojamos elektros kiekis. Visą kitą reikalingą elektros energiją, kurią gaminti savo elektrinėse neapsimoka, reikia importuoti. Tam turime unikalias galimybes, kokių neturi jokia kita ES valstybė (išskyrus Baltijos šalis). Dėl to, kad ES valstybėse jau dešimtmetį yra skatinama žalios elektros gamyba, jos augimo tempai yra labai dideli. Daugelyje Europos šalių jau pastebimas tokių elektrinių perteklius. Tikėtina, kad jos 2025–2030 metais galės pagaminti apie 100 teravatvalandžių daugiau energijos nei šioms šalims reikia, todėl kainos rinkoje taip pat kris. Tą jau patvirtina pastarųjų trejų metų duomenys, kai elektros energijos kainos Šiaurės šalių ir Vokietijos didmeninėse rinkose mažėjo, nepaisant to, kad vokiečiai uždarė daugiau kaip pusę savo atominių elektrinių, o gamtinių dujų kainos augo. Žinoma, tą lėmė ir atpigusios importuojamos anglys. Atominių elektrinių statyba Kaliningrado srityje ir Baltarusijoje situaciją įtakos taip pat turės. Lietuva turėtų maksimaliai išnaudoti palankiai besiformuojančias unikalias aplinkybes: pigios elektros perteklius pas kaimynus, atsirandančios techninės galimybės importuoti praktiškai neribotą jos kiekį. Turimos nuosavos šiluminės elektrinės būtų patikimas rezervas sutrikus importui. Didėjant vėjo jėgainių kiekiui Lietuvoje, plečiant biokuro energetiką, atpigus gamtinėms dujoms, didės ir savos elektros gamyba. - Susidaro įspūdis, kad Lietuvos energetinio saugumo klausimus valdžia sprendžia perlenkdama lazdą ir perkeldama naštą ant vartotojų pečių. - Lietuvoje energetinio saugumo klausimai mūsų politikų yra per daug sureikšminti, politizuoti ir dramatizuoti. Reali situacija jau artimiausioje ateityje bus kur kas geresnė nei bandoma ją pateikti visuomenei. Bet koks perteklinis saugumo padidinimas reikalauja milžiniškų investicijų. Siekis sumažinti riziką turi būti subalansuotas su šalies ekonomikos galimybėmis ir kitais strategiškai svarbiais poreikiais. Labai brangios priemonės (atominės elektrinės statyba) gali sukelti priešingą efektą. Ši idėja išvystyta iki nekritikuotinos dogmos, atsisakant bet kokios argumentuotos diskusijos, o tie, kurie siūlo kitas alternatyvas, paskelbiami valstybės priešais arba „Gazprom“ agentais. Reikalavimas, kad kiekviena šalis turėtų elektros energiją generuojančius pajėgumus, didesnius nei maksimalus tos šalies poreikis, yra praeities dalykas, nes jis nesiderina su naujausiais įvykiais Europos elektros rinkose ir ilgalaike Europos Sąjungos energetikos politika. Prasidėjus energetinei revoliucijai Europoje, svarbiau turėti modernų perdavimo tinklą, integruotą į bendrą Europos sistemą, nei kaupti brangiai kainuojančius perteklinius elektros generavimo pajėgumus. Atrodo, kad Lietuva ir Baltijos valstybės turi puikią galimybę būti tarp šios istorinės transformacijos lyderių.
