Į mero kėdę beveik prieš mėnesį sėdęs Darius Jasaitis pasiryžo atvesti Neringą į naują jos klestėjimo etapą. „Neringa nyksta, žmonės išvyksta, viešbučiai užsidaro, naujų nėra. Mes nesijaučiame šeimininkai savo krašte. Bet aš nusiteikęs karingai“, - teigė D. Jasaitis.
39 metų socialdemokratas D. Jasaitis visai neseniai poste pakeitė savo partietį Antaną Vinkų, Neringos savivaldybės mero pareigas ėjusį nuo 2011-ųjų balandžio ir tapusį Ministro Pirmininko Algirdo Butkevičiaus patarėju.
Dirbti vilios naujais butais
Naujasis Neringos vadovas tikino, kad jam puikiai žinomos šio krašto problemos. D. Jasaitis užaugo Preiloje, čia iki šiol gyvena jo tėvai. Tačiau į darbą Nidoje kas rytą jis vyksta iš savivaldybei priklausančio buto, kuriame laikinai įsikūrė.
- Kokių darbų užėmus mero postą teko imtis pirmiausiai?
- Didžiausia atsakomybės našta užgriuvo dėl švietimo sistemos ir mažėjančio vaikų skaičiaus mokyklose. Juodkrantės Liudviko Rėzos jūrų kadetų mokykloje šiuo metu mokosi 40 moksleivių.
Išlaikyti pustuštę įstaigą savivaldybei kainuoja milžiniškus pinigus. Viena išeitis – uždaryti mokyklą. Tačiau mes pasirinkome kitą, nusprendėme pastatyti bendrabutį, kuriame gyventų mokytis čia iš kitų miestų atvykę moksleiviai.
Manau, kad suteikus geras sąlygas mums pavyks pritraukti nemažai vaikų. Jau dabar skambina tėvai, domisi, ar galėtų į šią mokyklą atvežti savo atžalas.
- Iš Neringos neseniai išvyko buvęs Kuršių nerijos nacionalinio parko direktorius Tomas Tukačiauskas su šeima. Jis teigė, jog pagrindinė jo sprendimo išvykti priežastis – gyventi čia per brangu. Iš Neringos savivaldybės į Klaipėdos miesto savivaldybę perėjo dirbti ilgametis Kultūros skyriaus vedėjas Narūnas Lendraitis, šiuo metu jūsų savivaldybėje yra ir daugiau laisvų etatų. Kaip ketinate pritraukti specialistus, kurie čia norėtų dirbti?
- Iš tiesų tai didelė problema. Vaikų darželiui ieškoma auklėtojo. Pretendentų į šią vietą atsirado apie trisdešimt, visų jų pagrindinis klausimas buvo: ar suteiksime gyvenamąją vietą?
Išgirdę neigiamą atsakymą žmonės nebesidomi, ir negalėčiau dėl to jų kaltinti. Neringoje saugu, gražu, čia daug gryno oro, nuostabi gamta, tačiau būsto kainos siekia nuo 8 iki 24 tūkst. litų už kvadratinį metrą, nedaugelis gali sau leisti įsigyti čia namus.
Tačiau netrukus prisivilioti specialistų galėsime lengviau. Buvęs meras ėmėsi iniciatyvos pastatyti penkis daugiabučius, kuriuose galėtų įsikurti čia atvykę žmonės. Su džiaugsmu tęsiu pradėtą darbą.
Vizijose - jūros terapijos centras
- Vasarą į Neringą tiesiog plūsta poilsiautojai, neužsisakius iš anksto vietų rasti čia beveik neįmanoma, tačiau toks antplūdis trunka vos porą mėnesių. Ką daryti, kad kurortas būtų gyvas ir kitais metų laikais?
- Atvykę turistai po kelių dienų klausia: ką mums veikti toliau? Nusibodo žiūrėti į jūrą, paukščius, į jų sunaikintą sengirę, ką mums siūlote? Reikia pripažinti, kad nelabai turime kuo užimti svečius, kai lyja, jūroje maudytis per šalta, o vaikštinėti krantinėmis ir miško takais pabosta.
Manau, kad Neringoje turėtų būti plėtojamas sveikatos turizmas. Gražią ir sveiką šio krašto aplinką turėtume panaudoti kurdami daugiau ir įvairesnių sveikatinimo paslaugų.
Užsibrėžiau sau tikslą dar šiemet iki vasaros sezono pradžios įrengti bent vieną lauko treniruoklių aikštelę. Jeigu tai padarė Birštonas, kodėl mes negalime?
- Jau kurį laiką kalbama apie planus Nidoje pastatyti Jūros terapijos centrą. Kada šis projektas galėtų būti įgyvendintas?
- Jūros terapijos centras išspręstų pusę visų mūsų bėdų. Nuo to prasidėtų naujas Neringos klestėjimo etapas ir kitoks gyvenimas. Atvykę žmonės nori ir į pirtį nueiti, ir į baseiną, juk Baltija šilta būna vos kelis mėnesius per metus, reikia alternatyvos.
Didelis sveikatingumo centras su gintaro pirtimis, geoterminio vandens procedūromis, baseinu su jūros smėlio dugnu galėtų taptų puikiu traukos centru.
Sulaukėme labai įdomių projektuotojų pasiūlymų, kuriuos įgyvendinę tikrai sužibėtume. Tačiau nieko pažadėti negaliu, nes sunkiai sekasi derinti šiuos planus su kai kuriomis institucijomis. Bet vieną sumanymą, manau, pavyks paversti tikrove.
Šiemet Purvynės gatvės gale turėtume pastatyti žvejų įrangos sandėliavimo vietą, kokios iki šiol nebuvo ir žvejai neturėjo kur glaustis. Čia turėtų atsirasti ir bendro naudojimo rūkykla, kuria už tam tikrą mokestį galės naudotis ir žvejai verslininkai, ir mėgėjai.
- Dėl kokių projektų šiuo metu tenka ginčytis su paveldo saugotojais?
- Pateikta krūva puikių idėjų. Šveicarų kapitalo įmonė Lietuvoje šeštus metus nesėkmingai bando su institucijomis suderinti 4 žvaigždučių viešbučio projektą su SPA, treniruoklių sale, scena ant vandens.
Pats siūliau įrengti miške laipynių parką, kad čia atvykstančios šeimos galėtų aktyviai ir įdomiai praleisti laiką. Išsiaiškinau, kad tokia veikla nekenktų miškui. Tačiau man buvo atsakyta, kad sengirėje tokių atrakcijų būti negali. Kodėl kormoranai gali sengirę sunaikinti iki visiško išnykimo, o vaikai joje žaisti negali? Šito negaliu suprasti.
Neturime dengtų teniso kortų, nes mums leidžiama įrengti tik vieną ir tik vienintelėje vietoje. Argumentas – neva sužalosime Kuršių nerijos gamtą.
Investuotojas sako: jeigu man neleidžiama pasistatyti bent 30 gyvenamųjų vietų viešbučio šalia SPA, investuoti neapsimoka. Taip mes atsiduriame užburtame rate – čia mums neleidžiama, šito negalime.
Kultūros centro renovacijos projektas greičiausiai nebus įgyvendintas, nes dėl biurokratinių kliūčių iškilo reali grėsmė nesuspėti panaudoti skirtos finansinės paramos. Mums pareikšta, kad šis projektas visiškai netinkamas Kuršių nerijai, Nidai. Ir mes stovime vietoje.
Laikas atverti duris kaimynams
- Klaipėdos verslininkai skundžiasi daug metų negalintys įtikinti Vyriausybės supaprastinti vizų išdavimo tvarką Rusijos piliečiams, kad jie galėtų lengviau atvykti į mūsų pajūrį ilsėtis. Ar pritariate, kad toks valdžios žingsnis padėtų pritraukti į kurortą daugiau svečių ir būtų puiki paspirtis vietos verslui?
- Be jokios abejonės. Klaipėdos regiono plėtros taryboje su visų savivaldybių merais sutarėme bendrai kreiptis į Vyriausybę ir Užsienio reikalų ministeriją. Visas pajūrio verslas bent 70 proc. laikosi mūsų artimiausių kaimynų dėka.
Turizmo departamentas kuria vizijas Rusijoje atidaryti daugiau mūsų atstovybių, dalinti lankstinukus apie gražiausias Lietuvos vietoves, kurias verta aplankyti. Mes juk turime ambasadą Maskvoje, konsulatą Sankt Peterburge, dar po vieną atstovybę Kaliningrade ir Sovietske.
Tačiau ambasada Maskvoje užsidaro 10 valandą ryto. Eilė žmonių stovi su pasais,nori gauti vizą, o mes uždarome langelį ir sakome: šiandien priėmimas baigtas. Mums nereikia dalinti lankstinukų – išduokime jiems vizas. Tiems žmonėms mūsų reklamuoti jau nereikia – atidarykime jiems duris, įsileiskime juos į šalį.
Iš Kaliningrado atvykęs turistas per dieną palieka po 500 eurų. Pinigai patys pas mus ateina, tereikia pasiimti.
Idėjos nepramuša sienų
- Kokia jūsų pozicija dėl savavališkų statybų Neringoje? Teismas yra priėmęs sprendimus nugriauti kai kuriuos statinius, tarp jų ir garsiuosius Preilos botelius. Tačiau iki šiol nugriauti tik Skruzdynės gatvėje neteisėtai iškilę vienam verslininkui priklausantys statiniai.
- Preilos botelių projektą autoriai derino penkerius metus, įveikė visas procedūras, kaip ir visi kiti, kurie neva nelegaliai pasistatę pastatus.
Verslininkai nusipirko botelius su jau išlietais pamatais, teisininkai tuokart nerado kliūčių. Rezultatas - Aukščiausiojo teismo sprendimas nugriauti botelius. Niekas nežinojo, kad išduodant statybos leidimą Neringos savivaldybės administracijos vadovas turėjo atvykti į Vilnių ir gauti Vyriausybės pritarimą. Taip ši statyba tapo neteisėta.
Restoranas „Sorento“ ir jachtininkų nameliai Juodkrantėje taip pat teismo sprendimu turi būti nugriauti. Tačiau vaiko teisių apsaugos specialistai neleidžia mums išmesti šeimos su mažamečiais į gatvę. Taigi viskas liko kaip buvę.
Manau, kad Vyriausybė turėtų parengti kompensavimo mechanizmą. Juk visiems, kurių namus nugriausime, turėsime kompensuoti nuostolius, mes – tai visi mokesčių mokėtojai.
Kalbame apie šimtus milijonų litų. Ar mes tokie turtingi, kad galime tai leisti? Tie pastatai galėjo kurti pridėtinę vertę jau penkerius metus, ten galėjo gyventi atvykę turistai, buriuotojai.
Jie čia užeitų ir rūkytos žuvies nusipirkti, ir į parduotuvę, į barą. Ar dėl to, kad ten kažkas gyvens, jau nebebus botelis? Ką verslininkai, kurie visa tai patiria, papasakoja apie mus kitiems?
- Kaip suderinti verslininkų ir gamtos saugotojų interesus?
- Esu nusiteikęs kariauti, jeigu su kai kuriomis institucijomis nepavyks susitarti geruoju. Nesu konfliktiškas, bet jeigu matysiu, kad mums kuriamos kliūtys visiškai be pagrindo, stosime į kovą, skųsimės teismui ir ieškosime teisybės.
Kuršių nerija į UNESCO gamtos paveldo objektų sąrašą įrašyta kaip gamtos ir žmogaus kūrinys. Medžiai čia beveik visi pasodinti žmogaus rankomis, kopagūbris irgi neatsirado savaime, jį supylė žmonės.
Dabar šį kūrinį palikome tik gamtai, žmogaus nebėra. Norėtųsi, kad visi būtume vienoje pusėje. Ne tik kartu saugotume, bet ir pasinaudotume tuo, ką turime gražiausia.
Verslininkai turi idėjų, planų, bet jiems reikia suteikti sąlygas. Bijau, kad netrukus ir jų kantrybė išseks.
Mes nesijaučiame šeimininkai savo krašte. Viskas reguliuojama iš Vilniaus, bet, man regis, jiems nelabai pavyksta. O mes negalime laukti dešimtis metų, matome, kaip Neringos gyventojai emigruoja.
Galvoje - ir mintys apie emigraciją
- Ar pats kada nors svarstėte galimybę pagyventi svetur?
- Svarsčiau ir vis dar svarstau, nors šiuo metu apie emigraciją galvoti beveik nėra laiko. Jungtinėse Valstijose jau dešimtus metus gyvena mano brolis su šeima. Bet į Ameriką manęs netraukia, ten toks beprotiškas gyvenimo tempas.
- Kas priverstų jus priimti galutinį sprendimą ir palikti Lietuvą?
- Jeigu netekčiau darbo ir pajamų. Kitose Europos šalyse tą patį, ką darome čia, padaryti paprasčiau. Nėra ten rojaus, bet jeigu nesi tinginys, jeigu dirbi, bent jau gyvensi oriai, galėsi susimokėti už butą, normaliai maitintis ir kartais išvykti atostogų.
Ir verslo galimybės ten geresnės. Pas mus nori pradėti verslą, iškart susiduri su krūva neišpildomų reikalavimų, sako – čia Europos Sąjunga, griežtos taisyklės.
Paryžiuje stovi staliukai, o šalia benzino kolonėlė. Tai juk ta pati Europos Sąjunga. Per restorano virtuvę eini į tualetą, ir tai nieko nestebina. Pas mus norint atsidaryti barą reikia pirma įrengti 7 praustuvus.
