Nors R. Sikorskis ir nėra pats populiariausias užsienio politikas Lietuvoje, tačiau jo nuomonė „iš šono“ yra vertinga. Suprantu, kad rizikuoju būti pasmerktas už nepatriotizmą, bet norėtųsi perfrazuoti Lenkijos pareigūno mintį. Šie projektai yra politiniai, o ne ekonominiai, plėtoti juos abu – ekonominė beprotybė.
Lietuvos politikai nesiliauja kalbėti apie prioritetus, kad būtina orientuotis į vietinius, dujas pakeisiančius atsinaujinančius energijos išteklius, tačiau valstybės biudžeto lėšos merkiamos į dujų infrastruktūros plėtrą… Žinoma, projektas tiesti dujotiekį į Lenkiją, kuri neturi dujų išteklių ir šį kurą perka iš Rusijos, peržengia visas įmanomas sveiko proto ribas.
Neracionalios dujų infrastruktūros plėtros pavyzdžiai dar kartą primena, kad Lietuva neturi kryptingos energetinės politikos. Nekryptingas valstybės resursų eikvojimas neša tiesioginę žalą tiek šilumos, tiek ir dujų vartotojams.
SGD terminalą jau statome, ši klaida jau padaryta. Dėl to visų pirma kenčia šilumos vartotojai, nes investuojama į dujų infrastruktūros plėtrą, o ne į jų atsisakymą keičiant trigubai pigesniu biokuru.
Maža to, terminalas yra kredituojamas iš gyventojų kišenės. Šilumos vartotojai nuo šių metų pradžios moka terminalo mokestį. Štai sausio mėnesį gamtinės dujos šilumos tiekėjams atpigo 54 Lt/tne, tačiau šilumos kaina beveik nemažėjo. Šilumos pigimą „suvalgė“ terminalo mokestis, kuris vidutiniškai sudaro apie 47 Lt/tne (tona naftos ekvivalento) gamtinių dujų, suvartojamų šilumai gaminti.
Gyventojų dengiamo terminalo mokesčio apimtys priklauso nuo suvartoto dujų kiekio ir kiekviename mieste yra skirtingos.
Pavyzdžiui, sausį Vilniuje šilumos gamybai buvo suvartota 59 mln. m³ dujų, čia terminalo mokestis sudarė 2,2 mln. litų. Kaunas sausį suvartojo 36 mln. m³ dujų, todėl kauniečiams terminalo statybos sausio mėnesį kainavo 1,35 mln. litų.
Šilumos tiekėjai negali eiti koncerno „Achema“ pėdomis ir atsisakyti mokėti primestą terminalo mokestį. Šilumos tiekimo įmonės, skirtingai nei privataus kapitalo „Achema“, yra reguliuojamos valstybės – joms tiesiogiai nurodyta šilumos kainas didinti ta dalimi, kokią sudaro terminalo mokestis.
Bereikalinga dujų infrastruktūros plėtra daro tiesioginę žalą ir galutiniams dujų vartotojams, jau dabar mokantiems SGD mokestį. Dujų vartojimas kasmet mažėja, tačiau išlaidos infrastruktūros plėtrai ir jos išlaikymui auga. Gamtinių dujų suvartojimas buityje bei energetikoje ir toliau smuks, o be darbo stovinčios infrastruktūros išlaikymas kainuos pinigus.
Tai reiškia, kad galutinis produktas – dujos – ir toliau kainuos brangiau nei galėtų tuo atveju, jei dujų infrastruktūra būtų plėtojama racionaliai. Pavyzdžiui, naudojantis regioninio terminalo paslaugomis. Kuris bus statomas ES lėšomis, o ne „vartotojų į priekį mokamais pinigais“. Deja, mūsų valstybė siekia ne prisidėti, o stengtis kad šis projektas nepakenktų(2013 03 06„Panoramos“ reportažas nuo 6.50 min.) lietuviškam terminalui. Kitaip tariant, būsime priversti kenkti ES remiamam projektui.
Lietuvos energetiniai sprendimai yra neracionalūs ir stebina kaimynus. Tai prikišamai parodo tiek ES komisijos sprendimai dėl regioninio terminalo, tiek Latvijos susitarimai su Rusija dėl dujų tiekimo, tiek R. Sikorskio žodžiai. Galbūt valstybei atėjo laikas įsiklausyti į aplinkinių kritiką?
