„Dabar pinigus laikysiu prie savęs, bankais nebepasitikiu“, - rypavo kitas, taip pat savo kailiu išgyvenęs dviejų bankų griūtį.
Abu šie bankai dosniai žarstė palūkanas, o jų vadovai elgėsi ekstravagantiškai. Abu jie vis sulaukdavo Lietuvos banko pastabų, tačiau žmonės vis tiek žlugus vienam, pasirinko kitą, o ne tvirtus kaip uola skandinaviškus bankus. Kodėl?
Draudimas daro neigiamą įtaką
Vos tik sustabdžius „Ūkio banko“ veiklą visi iki 100 tūkst. eurų jame laikę klientai valdžios buvo raminami tuo, kad jų indėliai apdrausti valstybės.
Tačiau šis draudimas nėra vertinamas vienareikšmiškai. Viena vertus jis skatina ne iki galo įvertinti prisiimamą riziką, kita vertus – slopina įtampą bankų sektoriuje.
SEB banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda mano, kad valstybės įmonės Indėlių ir investicijų draudimo apdrausti indeliai skatina žmones elgtis neapgalvotai. Ypač dėl to, kad kartu yra kompensuojamos ir iki banko veiklos sustabdymo sukauptos palūkanos.
Jo manymu, atėjo laikas padiskutuoti apie tai, kad tam tikrą, kad ir nedidelę, dalį atsakomybės už savo pinigus galėtų prisiimti ir patys indėlininkai, nes tik taip galima paskatinti žvalgytis ir ieškoti stabilesnių finansinių institucijų, atsirastų baimė ir noras neprarasti pinigų.
„Kai garantijos yra šimtaprocentinės, tada veikia labai paprastas motyvacinis veiksnys, tiesiog nešu ten, kur gaunu bent šiek tiek didesnes palūkanas, visiškai negalvodamas ir nesvarstydamas apie kitus bankinės veiklos aspektus“, – aiškino ekonomistas.
Anot G. Nausėdos, tokia diskusija neišvengiamai bus pakurstyta po Ūkio ir „Snoro“ bankų griūties.
G. Nausėda taip pat primena, kad sprendimas drausti indėlius iki 100 tūkst. eurų priimtas, kai Europos Sąjungoje buvo labai įtempta situacija, grėsė, kad gyventojai gali pulti masiškai atsiimti indėlius.
Tačiau, jo nuomone, reikia pripažinti, kad 100 tūkst. eurų suma tokiai šaliai kaip Lietuva, su jos perkamąja galia, visgi yra ganėtinai didelė. Ji atitinkamai sukuria ir tam tikrą naštą tiems kas išlaiko draudimų fondą – komerciniams bankams.
„Ne paslaptis, kad įmokos į indėlių draudimo sistemą yra dešimtimis, o kartais ir keliasdešimt kartų didesnės negu kitose užsienio šalyse“, – sakė G. Nausėda.
Indėlius laiko iš naivumo
Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Bendrosios psichologijos katedros vedėjas Gintautas Valickas sakė, kad žmonės indėlius ne tokiuose patikimuose bankuose laiko dėl per didelės motyvacijos, kuri gali trukdyti priimti apgalvotą sprendimą.
„Pavyzdžiui, ten palūkanos šiek tiek didesnės ir akivaizdu, kad žmogui norisi daugiau uždirbti. Jis galvoja, kad jam nieko blogo neatsitiks, kitiems atsitiks, kiti bankrutuoja, o jis po kažkiek laiko atsiims ir jam viskas bus gerai“, – samprotavo G. Valickas.
Profesorius išskyrė dvi pagrindines sistemas, kurios lemia sprendimų priėmimą. Viena yra pagrįsta emocijomis - leidžia sprendimus priimti žaibiškai, turi evoliucinį pagrindą.
Kita sistema yra racionali. Priimdamas sprendimus žmogus įvertina įvairias alternatyvas. Tyrimai rodo, kad šios dvi sistemos ne visada dirba darniai. Kai kada tai, ką siūlo viena sistema, kita nepriima.
G. Valicko teigimu, tyrimai rodo, kad žmogaus sąmoningos psichikos ištekliai yra riboti: „Dėl to daug kas pereina į automatizuotą lygmenį, psichologai vartoja tokį terminą – euristika.
Paprastai tariant, tai yra toks pagreitintas sprendimų priėmimo būdas, kai žmogus pamato, kad jis susiduria su tam tikra situacija, kurioje iš anksto žino, kaip turi elgtis.“
Tai gali būti vienas iš trukdžių priimti apgalvotą sprendimą.
„Kai žmogus renkasi banką, jis gali atkreipti dėmesį į vieną detalę ir visiškai nepastebėti kitos, labai svarbios“, – aiškino G. Valickas.
Anot jo, indėlių draudimas iš esmės būtinas norint suvaldyti potencialią paniką, o Vyriausybės ir Lietuvos banko priimti sprendimai turėtų padėti suvaldyti situaciją.
Apie banką sprendžia iš jo vadovo
„Kiekvieno banko pagrindinis tikslas yra pasitikėjimas“, – tvirtino ryšių su visuomene specialistas Liutauras Ulevičius. To jie gali siekti nuoseklumu, ilgalaike orientacija, stabilia, nesikeičiančia pozicija.
Pasak L. Ulevičiaus, banko reputacija priklauso nuo jo tikslinių klientų. Paprastiems vartotojams svarbiausias patogumas, o verslui labiau rūpi specifinės paslaugos.
Tačiau nemažai daliai žmonių svarbiausiu aspektu tampa dažniausiai visuomenės matomo banko atstovo įvaizdis.
Ūkio banko veidu buvo pagrindinis akcininkas Vladimiras Romanovas.
Skandinavijos bankai visų kiaušinių į vieną pintinę nededa ir riziką paskirsto – ten viešai kalbantis asmenys pasiskirsto sritis apie kurias išmano – dėl to vieno žmogaus reputacija neturi lemiamos įtakos viso banko įvaizdžiui.
