„Mes piešiame gana optimistinį scenarijų, bet tai priklausys nuo to, ar verslas nebelaikys pinigų kojinėse ir aktyviau skolinsis ir ieškos investicijų ir ar politikai nekaišios pagalių į beįsibėgėjančios šalies ekonomikos vežimo ratus ir tęs svarbias Lietuvai reformas“, - antradienį surengtame šių metų ekonomikos prognozių pristatyme sakė Ž. Mauricas.
Atsigauti po krizės Lietuvai padėjo vadinamoji vidinė devalvacija. Tai reiškia, kad atlyginimai šalyje pastaruoju metu augo mažiau nei ekonomikos lygis, tačiau nebuvo mažinama valiutos vertė. Tai padėjo Lietuvai atkurti tarptautinį konkurencingumą ir rekordiškai auginti eksporto apimtis.
Tačiau, pasak Ž. Maurico, būtent vidinė devalvacija šiuo metu gali labiausiai pristabdyti Lietuvos ekonomikos augimą, todėl ateina metas didinti atlyginimus.
„Vidinė devalvacija turi kitą medalio pusę - lėtai augantis darbo užmokestis stabdo vidaus vartojimo augimą, neleidžia sparčiai mažėti nedarbo lygiui, skatina emigraciją ir mažina biudžeto įplaukas“, - teigė Ž. Mauricas.
Pasak jo, pastaruosius trejus metus šalies ekonomika augo gerokai sparčiau nei vidutinis darbo užmokestis, tad erdvės tvariam darbo užmokesčio kėlimui tikrai yra.
Anot „Nordea Bank Lietuva“ ekonomisto, ekonominio pyrago dalis, tenkanti darbo užmokesčiui, praėjusiais metais Lietuvoje dar labiau sumažėjo ir siekė 38,9 proc. Jei šis santykis grįžtų į vidutinę 40,5 proc. reikšmę, vien dėl šio pokyčio darbo užmokestis galėtų išaugti apie 10 procentų.
Ž. Mauricas prognozuoja, jog darbo užmokestis Lietuvoje šiemet vis dėlto augs 6 proc. - kiek sparčiau nei prognozuojama 3 proc. infliacija, tačiau lėčiau nei darbo produktyvumas.
„Tačiau net ir toks augimas gali pakišti koją euro įvedimui, nes augsiantis darbo užmokestis neišvengiamai didins infliaciją, dėl kurios Lietuva 2014 m. gali nevykdyti Mastrichto sutartyje nustatyto infliacijos kriterijaus“, - teigė ekonomistas, pažymėjęs, kad tokia tikimybė yra gana didelė.
Jo nuomone, šiuo metu geriausias variantas Lietuvai būtų ne pats įstojimas į euro zoną, o valstybės ekonomikos ir viešųjų finansų valdymas tokiu būdu, kad bet kuriuo metu Lietuva galėtų prisijungti prie euro zonos ir „būtų ten laukiama išskėstomis rankomis“.
Kaip teigė Ž. Mauricas, Lietuvai nebeverta skubėti prisijungti prie euro zonos ir dėl to, kad ji būtų trečia po Estijos ir Latvijos, todėl šis žingsnis nebeveiktų kaip šalies reklama. Be to, Lietuva litą su euru yra susiejusi fiksuotu santykiu, o tai reiškia, kad šalis „faktiškai jau turi eurą, tik vadina jį litu“.
Pasak ekonomisto, šios savaitės įvykiai Kipre puikiai iliustruoja, kad buvimas euro zonoje neapsaugo šalies nei nuo bankų sistemos griūties, nei nuo recesijos. Be to, Suomijos, Slovakijos ir Slovėnijos pavyzdžiai, priklausymas euro zonai nebegarantuoja mažesnių skolinimosi kaštų valstybei, gyventojams ir verslui.
„Tad kol euro zona nesiryžta kardinaliai spręsti įsisenėjusių savo problemų ir naudoja „palaukime ir pažiūrėkime, kas bus“ taktiką, Lietuvai galbūt taip pat reikėtų griebtis panašios strategijos. Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad turime atleisti diržus ir pradėti išlaidauti ateities sąskaita“, - kalbėjo Ž. Mauricas.
