Daugybę metų jis dirbo Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Širdies chirurgijos centre, 2008-2010 metais ir pats jam vadovavo. Jis yra vienas iš chirurgų, prieš penkiolika metų atlikusių pirmąsias širdies operacijas privačioje klinikoje - dabartinėje „Kardiolitoje“.
G. Uždavinys pastaruosius penkiolika metų darbą Santariškių klinikose derino su darbu Kardiolitoje“ (anksčiau klinika vadinta „Širdies chirurgijos centru“). Jis suspėdavo konsultuoti ir ligonius, varstančius Medicinos diagnostikos ir gydymo centro duris.
„Sulaukęs pensinio amžiaus turėjau atsisveikinti su universitetu. Tad pastaruosius porą metų operuoju tik privačioje klinikoje“, - sakė G. Uždavinys. Šiuo metu jis - „Kardiolitos“ vyriausiasis gydytojas kardiochirurgas.
- Turite darbo patirties, sukauptos ir aukščiausio lygio medicinos paslaugas teikiančioje ligoninėje - Santariškių klinikose, ir privačiuose centruose. Kokios medicinos bėdos labiausiai bado akis?, - paklausėme G. Uždavinio.
- Manau, kad medicina – tai šimtus metų gydytojų patirties augintas ąžuolas. Todėl po juo vietos turi užtekti ir valstybinei medicinai, ir privačiai.
Pirmiausia, politikai turi nustatyti viešųjų gydymo įstaigų ligos diagnozę ir išrankioti iš jos visas blogybes. Jei patiems neužtenka žinių ir išminties, galima pasitelkti auditorių ar kitokių specialistų.
Svarbiausia sveikatos politikų pareiga – sudaryti sąlygas, kad kuo daugiau ligonių galėtų gauti kokybiškų ir nemokamų medicinos paslaugų valdiškose įstaigose. Būtina taip organizuoti darbą, kad pagalbos laukiančių ligonių eilės poliklinikose ar ligoninėse sumažėtų, o paslaugų kokybė nenukentėtų.
Valdiškos įstaigos per pastaruosius kelerius metus investavo daugybę pinigų į modernią medicinos įrangą. Blogai, jei jos dirba puse kojos.
Pavyzdžiui, Santariškių klinikose sutelktos naujausios medicinos priemonės, teikiama aukščiausio lygio medikų pagalba – hematologų, neurologų, kardiologų ir kitų. Todėl būtina męstyti, ką pakeisti, kad kuo daugiau žmonių galėtų naudotis visu tuo nemokamai. Ir ne tik Santariškėse, bet ir Kauno Lietuvos sveikatos mokslų universiteto klinikose, kitose ligoninėse.
Svarbiausia – įdarbinti brangią aparatūrą ir ja gebančius naudotis specialistus. Jiems išmokyti juk išleista daugybė pinigų.
Turint puikių specialistų bei modernios įrangos, galima tiksliai ir anksti diagnozuoti ligas bei jas išgydyti.
- Sveikatos apsaugos ministras Vytenis Andriukaitis neveidmainiauja. Jam privačios gydymo įstaigos - ne prie širdies. Atrodo, kad ministras jas laiko visos medicinos blogybe. Ar tai jūsų neskaudina?
- Man, gydytojui, yra priimtinos socialdemokratinės pažiūros į medicinos sistemą. Manau, kad būtent valstybinės gydymo įstaigos turi labiausiai rūpintis žmonių sveikata. Turi būti daroma taip, kad pasiligojusiam žmogui būtų kuo greičiau suteikta pagalba.
Visą gyvenimą žmonės moka sveikatos draudimo mokesčius. Todėl privalu jais deramai pasirūpinti, kai užklumpa liga.
Geriausias pavyzdys Lietuvai - Danijos arba Švedijos medicinos sistema. Jose valstybinis sektorius – didžiausias ir tvirčiausias. Bet greta egzistuoja ir maži, geri privatūs medicinos centrai. Prireikus valstybė jais pasinaudoja – nuperka iš jų paslaugų.
Tą daryti jai net naudinga. Juk valstybei nereikia pinigų leisti nei pastatų remontui, nei mokėti už įrangos amortizaciją.
Ministro siekis viską pertvarkyti, manyčiau, yra altruistinis. Seniai jį pažįstu ir pritariu daugeliui jo idėjų. Kažkada mudu kartu dirbome Ignalinos ligoninėje. Aš pats jį 1987-aisiais pasikviečiau į Santariškių klinikas. Jis buvo geras gydytojas.
Natūralu, kad dabar, kai V. Andriukaitis sujudino vandenį, ir pakilo drumzlės.
Nekaltinu ministro dėl to, kad jis nori viską keisti. Manau kad jis apsižiūrės, suras galimybių valdiškoms poliklinikoms ir ligoninėms sutvarkyti. O tuomet paliks vietos ir privačioms.
- Kodėl reikalinga ta pertvarka?
- Reikia, kad visos tos blogybės, kurios yra susikaupusios valstybinėse sveikatos priežiūros įstaigose, pirmiausia ir būtų sunaikintos. Privati medicina gležna. Ji pasemia vos 7-8 proc. Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) lėšų. Privatūs medicinos centrai anaiptol nėra visi iki vieno blogi. Yra klinikų, kurios dirba 10-15 metų. Jos sunkiai kūrėsi, žmonės į jas investavo savo pinigų, supirko įrangą. Tai, ką jie sukūrė, stengiasi išlaikyti.
Medikai ir privačiose gydymo įstaigose sunkiai dirba. Ir pavargsta ne mažiau nei valstybinėse.
Privačių centrų paslaugomis naudojasi įvairūs žmonės. Tie, kurie nenori laukti eilėse. Tie, kuriems gal apskritai nepatinka valstybinės gydymo įstaigos. Jie verčiau primoka už paslaugas, kad gautų privačiai dirbančio gydytojo pagalbą. Tokios galimybės negalima atimti iš žmonių.
Žinoma, reikia sužiūrėti, kad privačiose gydymo įstaigose nebūtų lupikaujama. Ar kad pacientui paskirti tyrimai nebūtų dubliuojami, kad ir privačiai, ir valdiškai įstaigai ligonių kasos nemokėtų už tą pačią paslaugą.
- 1998 metais padarėte pirmąją širdies operaciją, apsivilkęs chalatą privačioje gydymo įstaigoje. O ir dabar jūsų darbdavys – ta pati privati klinika?
- Daugybę metų dirbau Vilniaus universitete, Santariškių klinikose. O prieš penkiolika metų pradėjau operuoti ligonius ir privačioje ligoninėje.
Sulaukęs solidaus amžiaus, turėjau atsisveikinti su universitetu. Dabar dirbu tik privačiai. Užtat gerai matau, kiek reikia įdėti darbo, kad pacientams privati gydymo įstaiga būtų patraukli.
Esu įsitikinęs, kad sutvarkius abu – privatų ir valstybinį sektorių - galima normaliai dirbti. Todėl ir laikausi nuostatos, kad tai, kas bloga, reikia taisyti, o tai, kas gera – skatinti. Nes labai svarbu, kad gydytojai nebėgtų iš Lietuvos.
Per tą laiką, kol dirbau Santariškėse, emigravo penkiolika mano kolegų. Tai – netektis, kuri man kelia didelį skausmą.
