„Drąsus, brutalus geopolitinis žaidimas tarp ES ir Rusijos dėl Kipro. ES žaidė agresyviau nei Rusija, todėl nusipelnė pergalės, o Maskva turės pripažinti pralaimėjimą”, – taip Kipro krizę bene geriausiai apibūdino agentūros „Reuters” apžvalgininkas Felixas Salmonas.
„Rusija praleido galimybę atkurti savo įtaką ne tik šiame regione, bet ir apskritai Europoje, parodyti, kad gali būti alternatyva kai kurioms ES šalims”, – antrino JAV dienraščio „Washington Post” apžvalgininkas Maxas Fisheris.
Tokie komentarai dabar, regis, skaudžiai gelia Maskvai.
Mat Kiprui atsidūrus ant bankroto slenksčio Maskva šį kartą nesuteikė pagalbos, nors Nikosija to labai tikėjosi. O ES žengė ryžtingą žingsnį tik tada, kai Rusija parodė, kad nesiruošia gelbėti Kipre net savo piliečių pinigų. Kas laimėjo iš Kipro krizės ir kas pralošė?
Ar buvo rūpinamasi Kipru?
Finansinio gelbėjimo susitarimą Vokietijos finansų ministras Wolfgangas Schäuble pavadino sąžiningu ir galinčiu atkurti kitų ES valstybių pasitikėjimą skolų prislėgta šalimi ir padėti stabilizuoti Kipro ekonomiką.
Netgi Graikijos vyriausybės atstovas Simos Kedikoglou pripažino, kad Kiprui šis susitarimas skausmingas, bet būtinas norint išvengti chaoso, kuris kiltų, jei Kipras būtų išmestas iš euro zonos.
Nobelio premijos laureatas ekonomikos srityje, Kipre gimęs Christopheris Pissarides nusiteikęs kritiškiau. Šis Londono ekonomikos mokyklos profesorius teigė, kad kai kurioms ES valstybėms Kipro interesai buvo ne tokie svarbūs kaip jų pačių nacionaliniai interesai.
„Visa tai rodo, kad euro zona yra ne vieningas valiutos blokas, pagrįstas lygiavertės partnerystės principais, o skirtingų valstybių grupė, turinti savo atskirus interesus”, – teigė Ch.Pissarides. Beje, pastaruoju metu jis dirbo Kipro prezidento vyriausiuoju patarėju, tad tokia kipriečio, kaip ir daugelio jo tautiečių, nuomonė apie ES nestebina.
Briuselyje dirbantis žurnalistas Nikos Chrysoloras iš Graikijos įsitikinęs, kad Kipras turės atsakyti už tai, jog savo ekonomiką pavertė mokesčių rojaus politikos įkaite.
„Bet kyla klausimas, ko siekė tie, kurie teikė siūlymus, kaip spręsti Kipro klausimą: nubausti šią valstybę ar išspręsti problemą? Uždarius keletą didžiųjų bankų ne tik daug žmonių liks be darbo, bet ir neteks pinigų ir bankrutuos Kipro įmonės, kurios laikė tuose bankuose savo lėšas”, – perspėjo N.Chrysoloras.
Jis pacitavo ES viceprezidento Olli Rehno žodžius, kad pagal pasekmes šio susitarimo įgyvendinimas Kipro ekonomikai gali būti ne mažiau baisus nei 1974 m. šiaurinės Kipro dalies netekimas po turkų invazijos.
Nobelio premijos laureatas Ch.Pissarides primena, kad tada Kipras neteko didžiosios dalies žemės ūkio ir pramonės gamybos. Būtent todėl nutarta sutelkti dėmesį į turizmo ir bankų paslaugų plėtrą.
Ch.Pissaridžio teigimu, nors depozitų apimtis bankuose Kipre 8 kartus viršijo bendrą nacionalinį produktą, šios šalies padėtis geresnė nei Liuksemburgo ir nedaug blogesnė nei Maltos ar Airijos.
Kodėl tokių griežtų priemonių imtasi tik Kipro atžvilgiu, nors jos gali pabloginti šalies ekonominę padėtį? Kas dėl to kaltas? F.Salmono nuomone, Kipro gyventojai dėl kilusių pasekmių gali kaltinti ir save, ir ES.
Kokie Vokietijos kėslai?
Kilus protestams Kipre, kai kurie žmonės stovėjo su plakatais „Merkel kaput”, taip brėždami paralelę tarp šių dienų Vokietijos ir Trečiojo Reicho.
Kiprietis režisierius Janis Joanu ispanų laikraščiui „El Pais” pareiškė, kad vėl vyksta kova tarp Rusijos ir Vokietijos.
„Šiandien ES nieko nedaro be Vokietijos žinios, o Vokietija negirdi periferinių ES valstybių balso ir žiūri tik savo interesų”, – įsitikinęs menininkas.
Ir nors šių dienų Vokietija neturi nieko bendra su Trečiojo Reicho laikais, jos įtaka ES politikai dabar esą yra per daug didelė.
„Vokietija jau trečią kartą per šimtą metų stengiasi perimti Europos kontrolę. Bet šį kartą ekonominėmis priemonėmis”, – įsitikinęs istorikas Dominicas Sandbrookas.
Vokiečių sociologas Ulrichas Beckas antrino, kad euro zonos krizė gimdo monstrą, kurio vardas – Vokietijos Europa. Bet, jo manymu, Vokietija savo veiksmuose Kipro atžvilgiu vadovaujasi visai ne ciniškais, pragmatiškais interesais, o moraline nuostata.
Esą Vokietija duoda Kiprui pamoką, kad tik per kančias galima žengti į apsivalymą, kaip ir per griežtą finansinę drausmę į ekonomikos atgaivinimą.
„Ši moralinė pamoka kyla iš protestantiškos Martino Lutherio ir Maxo Weberio darbo etikos”, – tikino U.Beckas.
O štai Simonas Winderis, garsios knygos apie Vokietiją autorius, atskleidžia įdomų aspektą, kodėl, jo manymu, Vokietija deda tiek pastangų ir Kipre išsaugoti eurą.
„Daugiau nei prieš 20 metų Vokietija eurointegracijos labui Mastrichte paaukojo savo valiutą – Vokietijos markę. Vokiečiai žiūri į eurą kaip į savo auką siekiant Europos žemyno gerovės”, – pabrėžė S.Winderis.
Neaiški Kipro politika
Vokietijai ir kai kurioms kitoms ES valstybėms abejonių Kipro atžvilgiu kilo dėl šios šalies nuolatinio laviravimo tarp ES ir Rusijos interesų. Taip pat ir neskaidrios finansų politikos, ilgainiui pavertusios Afroditės salą nešvarių pinigų plovykla, nors Kipras tai neigia.
Verta prisiminti, kad ES nebuvo linkusi Kipro įsileisti į savo gretas ir tai padarė tik po to, kai Graikija pareiškė, jog vetuos ir Vidurio bei Rytų Europos šalių narystę.
Kilus rimtesnei finansinei problemai Kipro vadovai buvo linkę pagalbos pirmiausia kreiptis į Rusiją, o tik po to į ES. Nuo pat įstojimo į ES ir net tada, kai pirmininkavo ES praėjusių metų antrąjį pusmetį, ši šalis buvo labiau Rusijos nei ES įtakos valstybė.
Kipras paimdavo kreditą iš Rusijos ir pasižadėdavo išlaikyti lengvatines mokestines sąlygas, kuriomis naudojosi šešėlinių pinigų savininkai daugiausia iš Rusijos ir kitų posovietinės erdvės valstybių. Po to, jei dar trūkdavo pinigų, skyles lopydavo iš ES gautomis lėšomis.
Vien iš ES pinigų Kipras imti nenorėjo, nes būtų susidūręs su griežtais ES reikalavimais, kaip turi sutvarkyti savo bankų sektoriaus paslaugų skaidrumą.
Ilgą laiką buvo manoma, kad jei per Kipro bankus judančių pinigų masė gerokai mažesnė nei per Londono, Liuksemburgo ar Ciuricho bankus, į tai nebūtina kreipti daug dėmesio.
Bet, kaip paaiškėjo iš Vokietijos žvalgybos BND atlikto tyrimo, Kipro bankai tapo vartais nešvariems pinigams patekti į ES. Be to, sužinota, kad iš 68 mlrd. eurų, esančių Kipro bankuose, apie 20 mlrd. priklauso Rusijos oligarchams. Tada ir kilo abejonių, ar gelbėti Kipro bankus, jei ten rusų oligarchų pinigai.
„Stambūs žaidėjai neaiškios kilmės pinigus laiko įvairiose pasaulio vietose: Meno saloje, Šveicarijos bankuose, Kaimanų Salose arba investuoja į nekilnojamąjį turtą Londone. Bet Kipro bankai tapo vartais į lengvatinio apmokestinimo sąskaitas”, – teigė Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos kovos su korupcija grupės vadovas Markas Piethas.
Jo teigimu, nešvarūs Rusijos pinigai pirmiausia nusėda lengvatinio apmokestinimo zonoje Karibų regione, bet vėliau vis tiek per sąskaitas Kipre patenka į ES. Ši padėtis demoralizavo ir bankų sektorių, ir finansinių srautų savininkus ES šalyse. Ar galėjo kitos ES šalys ramiai stebėti tokią situaciją? Vargu.
Maskva pervertino galimybes
Taigi kas tapo lemiamu veiksniu, pastūmėjusiu ES valstybes ir pirmiausia Vokietiją į gana atvirą konfrontaciją su Rusija dėl Kipro, kurį Maskva laikė savo įtakos zona?
Ar rūpinimasis Kipro ir euro zonos ateitimi, ar nepasitenkinimas, kad Kipras tapo nešvarių pinigų judėjimo vartais į ES? Be šių priežasčių, galima paminėti ir trečiąją, mat jau kurį laiką buvo spėliojama, kieno rankose atsidurs milžiniškas dujų telkinys Kipro teritoriniuose vandenyse.
Manoma, kad šiame telkinyje yra apie 7 mlrd. kubinių metrų dujų.
Jeigu Kipras šiuos projektus įgyvendintų, o ES juos kontroliuotų, galėtų gerokai sumažinti savo priklausomybę nuo Rusijos ir Alžyro dujų. Tai puikiai suprato ir Kipro politikai.
Todėl kai Kipro finansų ministras nuvyko į Maskvą derėtis dėl Rusijos pagalbos sąlygų, jis pasiūlė Maskvai dalį akcijų Kipro telekomunikacijų sektoriuje ir padėti išgauti dujas minėtame telkinyje. Buvo manoma, kad tuo susidomės Rusijos valdžia ir dujų milžinė „Gazprom”.
Bet įvyko neįtikėtinas dalykas: Maskvoje Kipro pasiūlymai buvo nepriimti. Kodėl? Iki šiol spėliojama Vakaruose ir Rusijoje. Kipro žiniasklaidoje pasirodė informacijos, kad Rusija pareikalavo daug daugiau, nei šios šalies politikai galėjo pasiūlyti.
Ne tik privilegijų panaudojant dujų, o galbūt ir naftos telkinius, bet ir galimybę dalyvauti suskystintųjų dujų terminalo statybose, atsisakyti bet kokių planų ateityje tapti NATO nare ir suteikti Rusijai karinę bazę Kipre.
Šiandien tokias bazes Kipre dar nuo kolonijinių laikų turi Jungtinė Karalystė. Taigi gali būti, kad Rusija pati įstūmė save į kampą kategoriškais reikalavimais ir pralošė tokį svarbų sau žaidimą rytinėje Viduržemio jūros pakrantėje bei santykiuose su ES.
