Visos trys salos su savo mažos rinkos problemomis tvarkėsi pritraukdamos investuotojų pinigus iš užsienio. Islandija ir Kipras tapo „mokesčių uostais“ („tax haven“) - šalimis, kurių bankai moka aukštas palūkanas už laikomus juose pinigus ir užmerkia akis prieš smulkius pažeidimus.
Airija sumažino mokesčius finansiniams srautams, kad pritrauktų kuo daugiau užsienio kapitalo.
„Toks elgesys sukūrė neįprastą situaciją. Islandijoje finansų sektoriaus vertė buvo 10 kartų didesnė už likusius šalies ūkio sektorius kartu sudėjus. Kipre šis santykis buvo 7 su 1. Airijoje išsipūtė nekilnojamojo turto rinkos burbulas“,- vardijo buvęs Islandijos užsienio reikalų ministras Jonas Baldvinas Hanibalssonas.
Antradienį Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute (TSPMI) vykusiame renginyje „Šiaurės ir Baltijos šalių ekonomika po krizės“ J. B. Hanibalssonas nagrinėjo, kaip mažoms šalims pavyko susitvarkyti su globalia ekonomikos krize ir specifinėmis jas ištikusiomis problemomis.
Nors visos trys salos susidūrė su panašiais sunkumais, sprendimai buvo skirtingi.
Euro zonoje esantis Kipras pasinaudos Europos centrinio banko (ECB), Tarptautinio valiutos fondo (TVF) ir Europos Sąjungos (ES) siūloma parama.
Airija nusprendė imti paskolą iš Tarptautinio valiutos fondo (TVF), ir tapo viena iš labiausiai prasiskolinusių šalių pasaulyje.
Islandija nutarė devalvuoti savo šalies valiutą, nes paskolos palankiomis sąlygomis jai niekas nenorėjo suteikti.
Paradoksalu, tačiau dėl Islandijos krizės labiausiai nukentėjo Vokietijos bankai – Islandijos bankuose maždaug du trečdaliai pinigų buvo iš Vokietijos.
Islandijos valiutos devalvacija padėjo šaliai dalinai išsivaduoti iš tarptautinių skolų, tačiau buvęs Islandijos ministras nemano, kad tai buvo lengva išeitis.
„Krugmanas (Nobelio premijos laureatas, Paulas Krugmanas, dažnai kritikavęs Baltijos šalis dėl jų krizės sprendimo būdo,- Red.) tiki, kad devalvacija yra greičiausias ir paprasčiausias tokių krizių sprendimo būdas.
Bet jis niekada neužsimena apie sunkumus, su kuriais susiduria tų šalių žmonės. Devalvacija iššaukia infliaciją, ji – kainų augimą, taip sukuriama nestabili ekonomikos sistema“,- pastebėjo J. B. Hanibalssonas, pridėjęs, kad devalvacija Islandijoje sukėlė didelį gyventojų nepasitenkinimą ir masinius protestus.
Devalvacijos išeitis ne kartą siūlyta ir Lietuvai. Nors mūsų šaliai pavyko susitvarkyti vidinėmis priemonėmis, buvusi finansų ministrė Ingrida Šimonytė teigė, kad skeptiškas požiūris į Lietuvos ir kitų Baltijos šalių poelgius - suprantamas.
„Islandijoje prasidėjo krizė, greit panašūs procesai prasidėjo ir Baltijos šalyse. Tuomet daug kas pradėjo sakyti, kad mums reiktų devalvuoti valiutą. Buvo spaudimas taip pasielgti. Nesunku suvokti, kad tai atrodė logiška – pasaulyje tik Honkongas ir Baltijos šalys sugebėjo susitvarkyti ekonomiką be devalvacijos“,- sakė I. Šimonytė.
Anot buvusios ministrės, tuometinę padėtį dar labiau apsunkino visuomenės nepasitenkinimas – dalis žmonių susiejo prasidėjusią globalią ekonominę krizę su naujai išrinkta valdžia.
