Buvęs premjeras ir ekonomikos ministras, dirbęs su Leonidu Kučma, Julija Tymošenko, Viktoru Juščenka, o šiuo metu patarinėjantis dabartiniam šalies prezidentui Viktorui Janukovyčiui, į Lietuvą atvyko su aiškiu tikslu – pritraukti investuotojų.
Jis žarstė komplimentus mūsų šaliai ir neslėpė Ukrainos ydų. A. Kinachas „Lietuvos rytui” atskleidė, kaip Ukrainai sekasi žengti Europos link.
– Kaip manote, kodėl dauguma Lietuvos ir kitų Europos šalių investuotojų vis dar nedrįsta kelti kojos į Ukrainos rinką?
– Ukraina šiuo metu yra sunkiame kelyje. Šalis stengiasi prisitaikyti prie ES standartų, o tai veikia visas sritis – ekonomiką, visuomenę, politiką, investicinį klimatą.
Mums dar reikia daug padirbėti, ypač dėl mokesčių. Pavyzdžiui, mokesčių mokėtojai Ukrainoje moka daugiau už tų pačių mokesčių administravimą nei Europos Sąjungoje.
Kalbant apie investicijas, pirmiausia Ukrainoje reikia sukurti prognozuojamas, stabilias žaidimo taisykles.
Labai svarbi investuotojų apsauga. Tam daug dėmesio skiria Ukrainos valdžia.
Manau, kad problemos bus išspręstos, nes priimta daug naujų įstatymų, įskaitant ir Muitinės kodeksą, kuris pritaikytas prie ES standartų. Šalyje taip pat vyksta ir teismų reforma.
Todėl kviečiu visus Lietuvos verslininkus į Ukrainą. Juk visi žinome patarlę: kas nerizikuoja, tas negeria šampano.
– Kai kurie verslininkai kaip vieną didžiausių Ukrainos bėdų įvardija būtent verslo apsaugą. Pavyzdžiui, krovinių vežėjai stringa muitinėse. Kaip to išvengti?
– Kaip ir kiekvienoje šalyje, taip ir Ukrainoje yra žmonių, kurie nenori mokėti mokesčių. Juk niekas pasaulyje to nenori. Svarbiausia, kad būtų gera santykių tarp valstybės ir verslininkų pusiausvyra.
Muitinės tarnybai iškelta užduotis surinkti pajamų į biudžetą. Tačiau kartais įvyksta ginčų dėl vežamų prekių vertės. Pasitaiko ir korupcijos atvejų tarp muitinės darbuotojų. Vyksta kova su šiuo reiškiniu, nesąžiningi muitininkai teisiami.
Mes žinome šias bėdas, gauname iš ES raginimų labiau kovoti su korupcija. Šis reiškinys egzistuoja visose valstybėse, skiriasi tik mastas.
Korupcija yra šešėlinės ekonomikos dalis, o ši Ukrainoje sudaro 30–35 proc.
Tai itin daug. Svarbu, kad kova su šešėline ekonomika vyktų ne tik naudojant jėgą. Būtinas ir pasitikėjimas valdžia.
Trumpai tariant, reikia sudaryti tokias sąlygas, kad dirbti sąžiningai būtų naudinga.
Bet tam reikia ne tik naujų įstatymų. Būtina, kad pasikeistų žmonių mentalitetas, bet tai greitai nevyksta.
– Kaip manote, kokios įtakos investicinei aplinkai turi buvusios premjerės J. Tymošenko įkalinimas ir su tuo susijusios istorijos?
– Manau, kad tiesioginės įtakos nėra. Tai daugiau politiniai reikalai. Tačiau man džiugu, kad mus Europoje supranta. Negalima valstybės laikyti įkaite dėl to, kad kali politikas.
Investicinei aplinkai didžiausią įtaką daro politinis stabilumas, teisė ir investuotojo apsauga. Kalbant apie J. Tymošenko, visi žinome apie dujų pirkimo sąlygas, kurias 2009 metais pasirašė premjerė.
Šalis kasmet dėl to patiria 4–5 milijardus JAV dolerių nuostolių, tad už tai reikia atsakyti, nesvarbu, kokios kieno pavardės ar politinės pažiūros.
– O kaip Ukraina šiandien sprendžia rusiškų gamtinių dujų kainų galvosūkį?
– Kijevas už jas moka mažiau nei Lietuva.
Dėl augančios „Gazprom” dujų kainos padidėjo vietinės energijos gamyba, nors tai reikėjo daryti prieš 10–15 metų. Turiu galvoje atsinaujinančius energijos šaltinius, skalūnų dujas.
Per pastaruosius dvejus metus sumažinome rusiškų dujų importą 20 milijardų kubinių metrų ir mažinsime toliau. Dalį dujų ketiname pirkti iš Europos tiekėjų. Jiems siūlome galimybes saugoti dujas požeminiuose rezervuaruose.
Tikimės tapti bendros Europos energetikos sistemos dalimi, tačiau deramės ir su „Gazprom”. Siekiame, kad vyktų trišalės derybos, kuriose dalyvautų Briuselis, Kijevas ir Maskva: mes – tranzitinė šalis, Rusija – tiekėja, o Europa – vartotoja.
– Kuo Lietuva galėtų padėti Ukrainai sėkmingiau integruotis į Europą?
– Mums labai svarbu, kad Europa žinotų, jog Ukrainos stojimas į ES nėra tik užgaida.
Mes kalbame ne apie konkrečias datas, bet apie bendras pastangas, kad Ukrainoje įsigaliotų Europos standartai visose gyvenimo srityse.
Lietuva puikiai supranta mūsų padėtį ir esame dėkingi už tai, kad sunkiausiu mūsų valstybei momentu mus palaikėte ir padėjote.
– Ar nemanote, kad tuo metu, kai Lietuvos prezidentas buvo Valdas Adamkus, tokių pastangų buvo daugiau nei dabar?
– Aš labai gerbiu prezidentą V. Adamkų, su juo daug kartų esu susitikęs. Tai aukštos kultūros žmogus. Sunkiausiu Ukrainai metu, 2004 metais, jo indėlis buvo aukščiausio lygio. Pavyko išvengti chaoso ir žmonių aukų. Tuo žavėjosi visas pasaulis.
Nemanau, kad dabar Lietuvos ir Ukrainos santykiai atšalo. Padėtis keičiasi, mes esame dėkingi už priminimą, kad daugiausia pastangų dabar turime dėti patys. Svarbiausia, kad nebūtų neobjektyvių vertinimų.
Taip pat puikūs ir ekonominiai santykiai. Abiejų šalių tarpusavio metinė apyvarta viršijo milijardą JAV dolerių ir pasiekė ikikrizinį lygį.
– Esate dirbęs daugelyje vyriausybių: ir su J. Tymošenko, ir su V. Juščenka, dabar – su V. Janukovyčiumi. Kaip galėtumėte palyginti šią patirtį?
– Dirbau ne daugumoje, o tik penkiose vyriausybėse. Iš tiesų visi šie premjerai buvo skirtingi, todėl ir patirtis vis kitokia.
Svarbiausia tęstinumas, nes strateginiai klausimai turi būti sprendžiami, nesvarbu, kas yra valdžioje.
Daugiausia nerimo kelia grivina
Aivaras Karalius, „BT Invest” generalinis direktorius:
„Ukrainoje esame atidarę 22 prekybos centrus. Patys užsiimame ir prekyba, o su rimtesnėmis bėdomis nesame susidūrę.
Tiekėjai – daugiausia vietos kompanijos, tačiau galima rasti ir lietuviškų produktų. Mūsų akcininkai jau seniai žino Ukrainos rinką, tad gal šiek tiek buvo lengviau. Lietuvoje esame investavę į Pirklių klubą, tačiau daugiausia investicijų tenka Ukrainai.
Kalbant apie šios šalies gyventojų perkamąją galią, ji labai skiriasi. Todėl ir dirbame Kijeve, kur didžiausia perkamoji galia.
Tačiau kituose miestuose, net ir turinčiuose 300 tūkstančių gyventojų, visai kitokia padėtis. Ukrainoje labiausiai nerimą kelia vietinės valiutos stabilumas. Grivina šiek tiek smuko, nors manėme, kad bus dar blogiau.”
Džiaugiasi pigia darbo jėga
Gintautas Pangonis, „Grigiškių” generalinis direktorius:
„Mes turime kartoninių dėžių gamyklą viename Ukrainos regione. Išskyrus vagonų stygių, niekuo skųstis negalime. Svarbiausia, kad vietinė valiuta būtų stabili, nes jei grivina būtų devalvuota, patirtume daug nuostolių.
Pernai į fabriką investavome 12 milijonų litų ir jau dirbame pelningai. Gerai yra tai, kad darbo jėga ten perpus pigesnė nei Lietuvoje. „Grigiškėse” darbininkams tenka mokėti dvigubai daugiau.”
Daug pinigų suryja transportas
Jonas Jagminas, „Agroaves Group” vadovas:
„Užsiimame mėsinės paukštininkystės verslu, todėl perkame daug ukrainietiškų grūdų, kitų kultūrų. Tačiau gabenimo įkainiai Ukrainoje yra labai dideli.
Jie aukštesni nei Lietuvoje ar Baltarusijoje. Pavyzdžiui, atsigabenti kukurūzų iš Kanados yra pigiau nei iš Ukrainos.
Norėtųsi, kad nebūtų grūdų eksporto kvotų, dėl kurių dabar Ukraina praranda daug pajamų.”
