Jo nuomone, Vilniaus teritorinis plotas yra labai išsiplėtęs, nekreipiant dėmesio į esamas miesto teritorijas, kuriose yra puikių galimybių statyti naujus būstus.
„Gyvename plačiai ir prabangiai, tačiau neišnaudojame vietų, kuriose galėtų būti sudarytos labai geros gyvenimo sąlygos“, - interviu sakė A. Blotnys.
Vilniaus savivaldybės vyriausiasis architektas mano, kad per artimiausius dešimt metų turėtume susitvarkyti su miesto magistralėmis. Turėtų atsirasti vakarinis aplinkkelis, šiaurinė gatvė, kuri jungtų naujus rajonus vakarinėje miesto dalyje su Žirmūnais ir Antakalniu. Mieste turėtų atsirasti dvi naujos miesto jungtys rytų-vakarų kryptimi.
Jis tikisi, kad bus įvesta naujos transporto priemonės sistema, nes, ko gero, tai yra vienintelis būdas pakeisti žmonių mentalitetą, kad jie pradėtų naudotis viešuoju transportu, o ne nuolat važinėtų savo automobiliais ir terštų orą eismo spūstyse.
- Esate sakęs, jog Vilnius yra labai „išskydęs“ miestas. Kuria prasme?
- Vilniaus miesto plotas yra 401 kvadratinis kilometras. Šiuo metu jame gyvena kiek daugiau nei 530 tūkstančių gyventojų. Gyventojų tankis - 1314 žmonių viename kvadratiniame kilometre, arba 13 asmenų viename hektare. Tačiau labiausiai urbanizuota miesto dalis sudaro vos 26 procentus visos miesto teritorijos.
Lietuvos miestai pagal modelį yra artimesni JAV miestams, nes tolstant nuo centro gyventojų tankis yra ganėtinai mažas. Šis faktas lemia tai, jog Vilnius iš esmės yra labai brangus miestas. Mes turime tiesti gatves, įrenginėti inžinerinę infrastruktūrą, kad pasiektume miesto pakraščius. Gyventojams taip pat yra brangu kasdien važiuoti į darbą ar vežti vaikus į darželius bei mokyklas.
Jei pažvelgtume į skirtingo amžiaus šeimų gyvenamųjų teritorijų schemą, pamatytume, jog daugiausiai jaunų žmonių gyvena periferijoje, o miesto centre arba tuose rajonuose, kurie buvo statyti prieš 40-50 metų, dažniausiai yra įsikūrę vyresnio amžiaus žmonės.
Periferijose dar yra sodų teritorijos, kuriose vyksta konversija į gyvenamąsias zonas. Pavyzdžiui, tėvai turėjo sodo sklypelį, o vaikai ten statosi gyvenamąjį namą. Taigi jiems atrodo, jog geriau mažesnis namas periferijoje, kur yra labiau įkandama kaina, negu didesnis gyvenamasis plotas miesto centre.
Tačiau dabar padėtis keičiasi, nes jaunos šeimos, dažniausiai dirbančios arčiau centro, o gyvenančios, tarkime, Balsiuose, supranta, kad transporto išlaidos tampa vis didesnės ir vis dažniau svarsto galimybę keltis arčiau centro.
- O kaip miesto rajonai yra susiskirstę pagal socialinį statusą?
- Anksčiau buvo toks terminas - probleminės teritorijos. Tačiau seniau jos buvo išskiriamos visos valstybės mastu. Tokioms teritorijoms buvo skiriama lėšų, kad jos susitvarkytų.
Šiuo metu yra stengiamasi tokio tipo teritorijas išskirti jau miesto mastu. Ir dabar savivaldybėms jau yra skiriamos lėšos socialinėms reikmėms tose vietose, pavyzdžiui, aikščių, gatvių sutvarkymui ir t. t. Vilniaus mieste mes pabandėme išskirti tris problemines zonas: Naująją Vilnią, Naujininkus ir Žirmūnų pietinę dalį.
Pagal demografinę sudėtį mes puikiai matome, kur gyvena jaunos šeimos, o kur - pagyvenę žmonės. Jei pažiūrėtume į dalį Lazdynų, Karoliniškes, Viršuliškes, Žirmūnus, Antakalnio pakrantinę zoną, dalį Naujamiesčio, kur taip pat buvo gana anksti pradėti statyti stambiaplokščiai pastatai, matytume, jog šiose zonose gyvena daugiausiai vyresnio amžiaus žmonės.
- Atmeskime amžiaus kriterijų. Galbūt galėtume išskirti rajonus, kur žmonės yra labiau susiskirstę pagal pajamas?
- Jeigu žmonės renkasi būstus miesto centre ir jei kalbėtume ne apie individualios statybos namus, o apie didelius butus, tai, be abejo, dominuoja Senamiestis, Žvėrynas ir Antakalnis. Šie rajonai yra geidžiamiausi gyventi, minimaliai nutolę nuo miesto centro. Todėl dažniausiai ten įsikuria didesnes nei vidutines pajamas turintys gyventojai.
Jeigu kalbame apie statomus individualius namus, tai populiariausias rajonas yra Valakampiai. Jaunos šeimos taip pat renkasi šiaurinę miesto dalį, sodų teritorijas, ganėtinai didelis masyvas yra aukštutinis Pavilnys.
- Ar pastebima socialinė diferenciacija pagal naujai statomus namus ir gyvenamuosius masyvus?
- Sunku būtų komentuoti, tačiau, pavyzdžiui, Perkūnkiemyje dažniausiai butus perka jaunos šeimos. Dar yra vienas svarbus dalykas - jeigu net ir tame pačiame rajone yra pastatomas naujas namas, kuriame sąlygos geresnės, dažnai net ir iš to paties rajono jaunesni žmonės keliasi gyventi į tą namą.
- Tęsiant naujų statybų temą - kokius naujus pastatus nori matyti Vilniaus architektai? Ar prioritetas yra teikiamas moderniems pastatams, ar vis dėlto norima sujungti modernumą su klasika ir autentika?
- Aš per tiek metų darbo įsitikinau, jog derinti prie esamo rajonų užstatymo yra labai sunku. Pavyzdžiui, viso sovietmečio metu mes buvome kone užmiršę, kas yra šlaitiniai stogai. Ir dabar, kai prie sovietinio stiliaus pastatų yra pastatomas namas su šlaitiniu stogu, jis atrodo kiek išsiskiriančiai.
Per pastaruosius dvidešimt metų, kai pasikeitė butų struktūra - virtuvė susijungė su gyvenamuoju kambariu ir t. t. - pakito ir pastatų išorė.
- Kokie, Jūsų manymu, Vilniaus rajonai yra patys tinkamiausi naujiems būstams įsigyti ir statyti?
- Savivaldybė yra parengusi detalųjį planą municipalinių butų kvartalui Žirmūnuose, šalia Tuskulėnų rimties parko. Ten yra išvystyta infrastruktūra, geras susisiekimas, šalia Neries upė, parkas.
Rengimo stadijoje šiuo metu taip pat yra didžiulis architektūros parko projektas Paupio teritorijoje, kitoje Vilnelės pusėje nuo Užupio. Tai yra puiki vieta gyventi: penkios minutės kelio pėsčiomis iki Rotušės aikštės, šalia Vilnelė, žalias šlaitas, Misionierių sodas, netoliese yra Pavilnių regioninis parkas. Tai yra unikali zona tiek vietos, tiek gamtiniu požiūriu. Šiandien sunkiai būtų galima rasti geresnę vietą naujomis statyboms.
Didžiausias trukdis yra tai, jog tai yra buvusių pramonės įmonių teritorijos, kurios ir šiandien yra labai užterštos. Reikia skirti lėšų tam, kad tos zonos būtų išvalytos - gruntas, pastatų teritorija ir patys pastatai. Jokiu būdu negalima leisti gyventi ten, kol viskas nebus išvalyta. Tai jau yra daroma, tam skirti Europos Sąjungos pinigai ir dar lėšų yra vis pritraukiama.
- Kokie architektūros pokyčiai per artimiausius dešimt metų laukia nusistovėjusių mikrorajonų - Senamiesčio, Žvėryno, Antakalnio?
- Senamiestyje ypatingų architektūros pokyčių negali būti. Aš linkėčiau, kad jį išlaikytume tokį, koks jis yra. Neleisčiau invazijos net į pačius namus. Dar norėčiau, kad Senamiestyje pagal galimybes būtų atkurta buvusi urbanistinė struktūra. Po Antrojo pasaulinio karo buvo išgriauti ištisi kvartalai, tad būtų puiku, jei atkurtume dingusius miesto fragmentus. Bent jau dalį jų, bent užuominą.
- Kokius fragmentus turite omenyje?
- Pavyzdžiui, buvusios Didžiosios sinagogos liekanos Vokiečių gatvėje, Pranciškonų varpinė. Norėčiau, kad būtų atstatytas Hilarijaus Raduškevičiaus rūmų, esančių Kalvarijų g. 1, fligelis, kur dabar įsikūrusi Lietuvos architektų sąjunga. Taip pat kad Kalvarijų gatvėje būtų atkurtas kalnelis su Šv. Rapolo koplytėle. Nebūtinai šie objektai turi būti atkurti šimtu procentų, tačiau bent jau replika turėtų atsirasti.
Senamiestyje taip pat galėtų atsirasti naujų pastatų, kurie galbūt ne architektūra, bet naudojamomis medžiagomis būtų artimi kitiems Senamiesčio pastatams. Tam, kad šis amžius paliktų ką nors Senamiestyje taip, kaip paliko praėję amžiai.
- O kiti du rajonai - Žvėrynas ir Antakalnis?
- Žvėrynas šiuo metu nesivysto taip, kaip turėtų. Yra atskirų pastatų, kurie nedisonuoja su buvusiu Žvėrynu. Bet anksčiau Žvėrynas buvo vilų rajonas pušyne. Pušyno dabar neturime, o turime dvi atskiras Žvėryno zonas - tai, kas leidžiama pietinėje zonoje, neleidžiama šiaurinėje ir atvirkščiai.
Antakalnis šiuo metu yra vertinamas rajonas, tačiau vienas nepatogumas yra tai, jog Antakalnyje praktiškai yra tik viena gatvė. Kitas neigiamas dalykas - šiame rajone yra jau morališkai pasenusių pastatų, kurių, mano galva, net nereikia renovuoti. Juos reikia perstatyti.
- Ar Antakalnyje dar yra likę vietos, zonų, kur galima statyti naujus namus?
- Ten yra statomi pavieniai namai, tarkime, Smėlio gatvėje vienas namas, vieną namą bandoma statyti P.Vileišio gatvėje. Masinių statybų nėra, yra tik vienetinės.
- Kaip pasikeis Vilniaus veidas per artimiausius dešimt metų?
- Aš esu optimistas. Galiu pateikti tokį pavyzdį: kas pusę metų vyksta renginiai, kurių metu Europos didmiesčiai pristato, ką jie daro, kaip jie keičiasi, kokios problemos yra iškeliamos mieste ir panašiai. Taigi man teko būti Londone, Paryžiuje, esame kartu su Ryga pristatę projektus. Vilniaus rotušėje skaičiau pranešimą apie tai, kas Vilniuje įvyko per 20 nepriklausomybės metų. Kai perskaičiau, pats buvau nustebęs, kiek mes visko padarėme, o mūsų svečiai iš užsienio buvo tiesiog apakę, kad tiek visko galėjo pasikeisti per dvidešimt metų.
Ar jūs dabar galėtumėte įsivaizduoti Vilnių kaip sostinę be aukštųjų pastatų zonos dešiniajame Neries krante? Daug pastatų ir pokyčių atsirado visame mieste. Tas pats visas Šiaurės miestelis - iš sovietinės apleistos karinės teritorijos atsirado visas rajonas.
Per artimiausius 10 metų turėtume susitvarkyti su miesto magistralėmis. Turėtų atsirasti vakarinis aplinkkelis, šiaurinė gatvė, kuri jungtų naujus miesto rajonus su Žirmūnais ir Antakalniu. Mieste turėtų atsirasti dvi naujos miesto jungtys rytų-vakarų kryptimi.
Dėl transporto sistemos, manau, kad bus įvesta naujos transporto priemonės sistema, nes, ko gero, tai yra vienintelis būdas pakeisti žmonių mentalitetą, kad jie pradėtų naudotis viešuoju transportu, o ne nuolat važinėtų savo automobiliais ir terštų orą eismo spūstyse.
Miesto Senamiestis ir centrinė zona turėtų išsivaduoti nuo „didelės automobilių aikštelės“ įvaizdžio. Ten viskas - šaligatviai, žaliosios vejos - yra pristatyta automobilių.
- Kokios galėtų būti išeitys iš tokios situacijos?
- Daug kur veikia „park-and-ride“ sistema, pagal kurią žmogus iš miesto pakraščio atvažiuoja iki tam tikros vietos, palieka savo automobilį, persėda į viešąjį transportą ir važiuoja į miesto centrą.
Įstaigų ar žmonių, kurie gyvena miesto centre, automobiliams reikėtų sukurti požemines stovėjimo aikšteles. Šiuo metu centre yra kelios - po Gedimino prospektu, Tilto gatvėje. Tačiau mes esame numatę visą sistemą, kuri būtų išsidėsčiusi centrinėje miesto dalyje.
Tačiau tokius dalykus stabdo ir biurokratiniai procesai: Vilniaus miesto žemę valdo ne savivaldybė, bet Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos. Tai paradoksas. Įsivaizduokite, jei jūs turėtumėte individualų namą, kuris stovėtų jums nepriklausančiame sklype.
Visos planavimo ir statybų pajėgos iš esmės yra susitelkusios miesto savivaldybėje, tačiau dėl kiekvieno klausimo mes turime kreiptis į Žemės tarnybą. Tai nėra gerai.
- Miesto teritorinės ribos turbūt nebus plečiamos?
- Pažiūrėkime į Vilniaus plotą - 401 kvadratinį kilometrą, kuriame yra dar daug neužstatytų plotų, tai prioritetas turėtų būti neplečiant miesto ribų išnaudoti turimas teritorijas.
Kitas Vilniaus unikalumas - mes turime nepaprastai žalią miestą, kur žali plotai gaubia Senamiestį. Vienas eina nuo Kalnų parko ir baigiasi Gedimino kalnu, kitas - nuo Vingio parko atsiremia į Tauro kalną. Gaila, kad pastarąjį šiek tiek nukirto Z. Sierakausko-M. K. Čiurlionio gatvių rajone šiuo metu esantys pastatai. Tačiau tai nė kiek nemenkina šios svarbios Vilniaus detalės.
