Algirdo Butkevičiaus vadovaujama Vyriausybė yra išsikėlusi tikslą įsivesti eurą 2015 m. Norint jį pasiekti Lietuvai reikia atitikti visus penkis Mastrichto kriterijus.
Vyriausybės suformuota darbo grupė euro įvedimo veiksmams koordinuoti iki šio mėnesio pabaigos žadėjo pateikti pasiūlymus, kokius sprendimus Vyriausybė galėtų priimti norėdama suvaldyti šalies ekonomiką ir 2015 metais turėti eurą.
„Nordea Bank Lietuva“ ekonomistas Žygimantas Mauricas sako, kad net jeigu dabartinė Vyriausybė nesiims jokių veiksmų, vis tiek yra 50 proc. tikimybė įsivesti eurą.
Pagrindine grėsme išlieka infliacija, kurią padidinti gali, pavyzdžiui, pakilusios naftos kainos, ar dėl prasto derliaus pabrangę maisto produktai.
Ekonomistės Aušros Maldeikienės teigimu, Lietuvos ekonomika yra labai trapi, o euro įvedimas gali turėti netikėtų pasekmių.
„Realiai žinant Lietuvos ekonomikos struktūrinį trapumą bus problemų. Taigi, įves. O kas bus pažiūrėsim“, - sako A. Maldeikienė.
Lietuva nėra pirmoji valstybė siekianti tapti euro zonos nare. Nuo 1999 metų, kai euras buvo pradėtas naudoti 11-oje valstybių, jį turėti panoro dar 6 šalys. Jos taip pat turėjo atitikti Mastrichto kriterijus ir tam ruošėsi.
2001 metais Graikija tapo dvyliktąja euro zonos nare. Iš tiesų, Graikija turėti eurą norėjo nuo pat pradžių, tačiau 1999 metais nesugebėjo atitikti visų Mastrichto kriterijų, dėl to to buvo priversta pradėti griežtą taupymo politiką, mažinti viešąsias išlaidas.
Dar tuomet nemažai investuotojų pareiškė nerimaujantys dėl Graikijos prisijungimo, esą taip rinkoms bus pasiųstas neteisingas signalas, kad ateityje net ir silpnoms šalims bus leista įsivesti eurą.
Vėliau paaiškėjo, kad investuotojų nerimas pagrindo turėjo. Prisijungdama prie euro zonos Graikija sukčiavo ir klastojo savo finansinius duomenis.
BBC kalbinta graikų ekonomistė Miranda Xafa savo šalies statistikos agentūros vadovą vadino magu: „Dėl to, kad jis galėjo pradanginti bet ką“.
„Iš pradžių jis pradangino infliaciją, vėliau ir deficitą“, – pasakojo ekonomistė. Valstybės biudžeto deficitas laikytas pagrindine Graikijos problema.
Slovėnijos, eurą įsivedusios 2007 metais, pagrindine problema taip pat buvo deficitas. Tačiau ji buvo pirmoji euro zonos postkomunistinė valstybė.
Vienas pagrindinių pasiruošimo žingsnių, kuriuos atliko Slovėnija buvo informacinė kampanija, informuojanti slovėnus apie naująją valiutą.
Iš to meto pranešimų žiniasklaidoje galima susidaryti įspūdį, kad iniciatyva buvo sėkminga. Slovėnai džiaugėsi euro įvedimu, nors ir išreiškė tam tikrą susirūpinimą dėl galimos infliacijos.
Kipras ir Malta
Metais vėliau nei Slovėnija eurą įsivedė dvi Viduržemio jūros salos. Kartu sudėjus Kipras ir Malta tada pridėjo tik 1,2 milijono naujų eurą naudojančių piliečių, tačiau Europos Centriniame Banke gavo tokias pat balsavimo teises, kaip ir kitos 13 euro zonos narių.
Vienas pagrindinių abiejų šalių ekonomikos variklių yra turizmas. Kipre taip pat veikė gana gerai išvystytas finansų sektorius, tačiau, kaip parodė šiųmetinė krizė, penkis kartus už BVP didesnis bankų sektorius nėra tvarus ekonomikos modelis.
Kai kurių ekonomistų teigimų, Kiprui apskritai vietos euro zonoje nėra.
„Sprendžiant savo problemas jam būtų labiau apsimokėję pasielgti kaip Islandija ir devalvuoti valiutą“, – viename komentare rašo „Bloomberg“ apžvalgininkas Jonathanas Weilas.
Slovakija
2009 metais į euro zonos klubą buvo priimta dar viena Rytų Europos valstybė – Slovakija. Tiesa, žalia šviesa jai įjungta buvo dar prieš metus arba iki pasaulinės finansų krizės pradžios.
Slovakija, kaip ir Lietuva, labiausiai nerimavo dėl infliacijos, tačiau Tarptautinio valiutos fondo teigimu, jos šalis dirbtinai nekeitė.
Dėl prasidėjusių neramumų finansų rinkose viena pagrindinių priežasčių dėl euro įsivedimo buvo įvardijamas stabilumas.
Šiai dienai naujausia euro zonos nare yra Estija. Ji eurą įsivedė 2011 metais, tuo pat metu, kai krizės Airijoje, Ispanijoje, Portugalijoje ir Italijoje vis labiau ryškino bendros valiutos silpnybes.
Tačiau šios problemos neatbaidė Estijos ir ji nuosekliai bei griežtai siekė įgyvendinti Mastrichto kriterijus.
Pagrindiniu įrankiu tą pasiekti estai pasirinko taupymo politiką. Valstybės vadovams turėjo būti gana sudėtinga įtikinti piliečius, kad verta nepopuliariomis priemonėmis siekti euro, kuris ir pats jau nebebuvo tokiu laimės žiburiu, kaip kadaise.
Juolab, kad Estijos krona buvo tapusi savotišku nacionaliniu simboliu, kuris mažai ir neseniai nepriklausomybę atgavusiai šaliai buvo labai svarbus.
Tačiau tuometinis Estijos finansų ministras Jurgenas Ligis sakė, jog nauja valiuta – euras bus dar geresnis simbolis – politinis prekės ženklas, reiškiantis valstybės kokybę.
Latvija
Šių metų kovo 4 dieną norą prisijungti prie euro zonos formaliai pareiškė dar viena Baltijos valstybė – Latvija.
Didžiausias iššūkis, be Mastrichto kriterijų atitikimo, Latvijai išlieka visuomenės pritarimas. Apklausų duomenimis, beveik du trečdaliai latvių nepritaria prisijungimui prie euro zonos.
