Pavyzdžiai Europoje, taip pat Lietuvoje, rodo, kad užtikrinti 100 tūkstančių eurų indėlio neliečiamybę valstybėms tampa vis sunkiau. Tai lyg tiksinti bomba.
Apie verdančias finansų rinkas, „Snoro“ ir Ūkio bankų pamokas, apie tai, kodėl Lietuvos valstybė prastai tvarkosi su savo pinigais, - pokalbis su „GILD Corporate Finance“ partneriu Šarūnu Skyriumi.
- Ar sužlugus „Snorui“ ir Ūkio bankui Lietuva ko nors išmoko?
- Nuostoliai uždarius Ūkio banką, žinoma, buvo mažesni nei „Snoro“ atveju. O Ūkio banko indėlių portfelis iš esmės nebuvo pasikeitęs uždarius „Snorą“. Iš pradžių indėlių kiek sumažėjo, tačiau vėliau jų skaičius atkurtas ir buvo stabilus.
Po „Snoro“ uždarymo visuomenė manė, jog visi Lietuvoje veikiantys komerciniai bankai yra skaidrūs ir patikimi. Regis, tai nebuvo tiesa. Kita vertus, sprendimas dėl Ūkio banko buvo kitoks nei „Snoro“ atveju.
Ūkio banko dalis buvo skubiai sujungta su Šiaulių banku, o nedraustieji indėliai pateko į blogąjį banką.
Kalbant apie įmonių nuostoliu bankuose, privatusis sektorius geriau išsprendė visas problemas: diversifikavo savo indėlius, nelaikė visų pinigų viename banke. Jei direktorius to nepaiso, yra atleidžiamas, o jei matoma nusikaltimo požymių, susiduriama su ieškiniais.
Valstybė iki šiol neišmoko ūkiškai tvarkytis su savo pinigais. Slėptis už Viešųjų pirkimų tvarkos yra vaikiška. Vadovas turi prievolę rūpintis bendrovės pinigais, tai yra jo atsakomybė. Jie, kaip vadovai, neatliko savo funkcijų.
- O kaip vertinate Ūkio banko išskaidymą?
- Manau, kad būdas suskirstyti banką į gerąjį ir blogąjį, sukeliant kuo mažiau nepatogumų, yra geras. Ūkio banko indėlininkai patyrė palyginti mažai nepatogumų. Šiaulių banke jie galėjo naudotis savo pinigais už kelių savaičių, o Kipre tai tęsis kur kas ilgiau, ten galima naudotis tik ribotomis sumomis.
Iš pirmo žvilgsnio - viskas padaryta pagal vadovėlį. Žiūrint atidžiau, viskas turi savo lietuvišką specifiką, veikiamą Lietuvos įstatymų. Į viešumą iškilo viešųjų pirkimų ydos, tačiau pats procesas, mano nuomone, buvo profesionalus.
- Ar nesusidarė įspūdis, kad Ūkio banko geroji dalis jau senokai buvo pažadėta Šiaulių bankui?
- Nėra paslaptis, kad Šiaulių banko vadovai kurį laiką bendravo su dar veikiančiu Ūkio banku. To neslepia nei jie patys, nei Lietuvos bankas, nei Vladimiras Romanovas. Tik pastarasis sakė norėjęs pirkti Šiaulių banką.
Kodėl toks kalbos nevirto darbais, kai Ūkio bankas dar buvo gyvybingas? Manau dėl to, kad Šiaulių banke dirba protingi žmonės, mokantys skaičiuoti.
Jei Ūkio banke trūko kapitalo, nežinia, kaip Šiaulių bankas jį būtų kompensavęs. Įvykus sujungimui būtų reikėję kiek nors atriekti Ūkio banko akcininkams. Taigi tos derybos turėjo būti keistos.
- Kaip pasikeitė gyventojų pasitikėjimas finansų institucijomis, kai per metus iš rinkos pasitraukė du veikiantys bankai? Juk indėlių apmokestinimas, pasitelktas gelbėjant Kipro bankus, gali turėti įtakos ir kitoms šalims.
- Indėlis yra kreditorinis banko reikalavimas. Jeigu nebūtų indėlių draudimo, indėlio savininkas būtų dar vienas kitokios formos kreditorius akcinėje bendrovėje. Tik ši savo pavadinime dar turi žodį „bankas“. Tokios bendrovės nemokumo atveju indėlininkai stotų į eilę su kitais kreditoriais ir melstųsi, kad bankroto administratorius brangiai parduotų turtą, ir bendrovė atgautų savo lėšas.
Tad čia nėra nauja mintis. Mes nesame prie to pripratę, nes bankai yra akcinės bendrovės. Nereikia pamiršti ir politinio konteksto, kalbant apie Kiprą: neatsidurk tokioje padėtyje, kad tau reikėtų finansinės pagalbos, kai Vokietijoje vyksta rinkimai.
Kiprui nepasisekė. Jiems pagalbos prireikė būtent tada, kai Vokietija ruošėsi rinkimams. Angelos Merkel partijai reikštų susinaikinimą vokiečių mokesčių mokėtojų pinigais traukti iš balos Kipro indėlininkus. Dauguma vokiečių juos laiko abejotinos reputacijos rusų verslininkais.
Lietuvos atveju manau, kad šimtaprocentis indėlių draudimas yra klaida. Nors tai užtikrina bankų sistemos stabilumą, tuo naudojasi riziką mėgstantys nesąžiningi verslininkai.
- Bet juk indėlių draudimą užtikrina Europos Sąjungos teisė?
- Apie indėlių draudimo panaikinimą vis garsiau kalbama pačioje Europoje. Jeigu euro zonos valstybės bankams buvo svarstoma pritaikyti vienkartinį 7 proc. mokestį, vadinasi, jokių tabu nėra. Galbūt kitas žingsnis bus dalinis indėlių draudimas, pavyzdžiui, ne 100, o 80 proc. Dabar, turint iki 100 tūkstančių eurų indėlį, sprendimo teisė atiduota valstybei. Padoriose šalyse tai normalu, tačiau tokiose kaip Lietuva sukuriama toksinė bomba. Tai leidžia ne visai sąžiningiems žmonėms naudotis valstybės suteikta garantija savo tikslams pasiekti.
Tokią problemą galima išspręsti sugriežtinus bankų sektorių, tai iš esmės ir daroma. Sugriežtinimas buvo per greitas kai kuriems bankams, jie nespėjo persitvarkyti. Galima ginčytis, ar reikėjo jiems duoti daugiau laiko. Bet jei kas nors nesilaiko įstatymų, kiek galima tai pakęsti?
Paskolų portfelis bankuose mažėja, nors dideles bendroves ir patikimus projektus bankai finansuoja. Žinoma, įmonės skundžiasi, kad nėra lengva gauti paskolą verslui. Tačiau tai nėra visiškai neįmanoma. Sugriežtėjo kreditų teikimo standartai. 2007 m. paskolos buvo išdavinėjamos beprotiškai lengvai. Švytuoklė dabar persisvėrusi į kitą pusę. Vidutinis ir smulkusis verslai gali mokėti didesnes palūkanas ir taip uždirbti bankams didesnes maržas.
Mūsų eksportas vis dar auga, gerina rekordus. Kita vertus, ar kas nors tyrinėjo, ar yra paklausa? Tačiau jei esi doras verslininkas, dirbi skirtingoms rinkoms, verslo plėtrai tikrai gausi paskolą, ypač jei gauni Europos Sąjungos paramą.
- Kas, jūsų nuomone, laukia kredito unijų?
- Unijos Lietuvos finansų rinkoje užima mažą dalį. Tačiau taisyklės visiems turėtų būti vienodos. Jei esi pinigus renkanti įstaiga, nemeluok apie savo turtą. Arba jei pradedi per daug aršiai pritraukinėti pinigus, o rinkos prižiūrėtojas mano, jog tai sukelia rizikos indėlininkams, priežiūra būtina. Nors nesiimu spręsti atskirų priežiūros tarnybos veiksmų, bet nemanau, kad tai griauna ekonomiką.
- Kur dabar geriausia investuoti laisvas lėšas, kai bankai siūlo kone nulines palūkanas, o Europoje tebėra neramu. Gal pasinaudoti Prezidentės pavyzdžiu ir skolinti valstybei?
- Su visa pagarba Daliai Grybauskaitei galiu pasakyti, jog ji privalo taip elgtis eidama savo pareigas. Nors būdamas jos vietoje labiau diversifikuočiau savo portfelį. Kita vertus, ji turi visas priemones stengtis, kad Lietuva augtų taip, kad santaupos jai grįžtų. Pavyzdžiui, netvirtinti biudžeto, turinčio 15 procentų deficitą. O 100 proc. saugių investicijų nėra.
Yra saugios, bet tikrai ne 100 proc. Pavyzdžiui, išleistos JAV obligacijos. Manau, kad finansų rinkos tarsi skelbia: „Dabar ne investuokite, o leiskite.“ Valstybių obligacijų pajamingumas šiuo metu dažnai neigiamas. Per 10 metų tikrai prarasi pinigus. Tai reiškia, kad laikas vartoti dabar. Norint gauti apčiuopiamos naudos, rinkis rizikingesnes kryptis - bendrovių akcijų rinkas.
- Gal geriau atidėti laisvas lėšas būsimai pensijai?
- Lietuviai išties per mažai kaupia pensijai. Viešos diskusijos apie tikrąją „Sodros“ vertę nėra. Sunku apskaičiuoti „Sodros“ pažadą išmokėti pensijas po keliasdešimt metų. Tai būtų savotiškas fantasmagorinis apskaičiavimas. Jis - netvarus. Vadinasi, jis turės keistis arba pensinis amžius turės ilgėti iki 70 metų.
Jei mūsų ekonomika nuolat judėtų į priekį, dar būtų galima tikėtis pensijų ateityje. Bet kai bukuoju būdu valdžia pažeria pažadų, kad išmokės pensijas, sunku tuo patikėti. Girdime apie kartų solidarumą, o ne apie tai, kokią dalį kuriais metais gausi iš „Sodros“. Taigi savo lūkesčius reikia valdyti.
Išleisk mažiau nei uždirbi ir atsidėk bent dalį. Kito būdo nėra.
Kitos finansų analitikų įžvalgos apie bankų sektorių, asmeninius finansus, nekilnojamojo turto rinką ir Briuselio prognozes - pirmadienį su „Lietuvos rytu“ pasirodysiančiame specialiajame priede „Finansai“.
