Dirbdamas vis mažiau fizinio darbo, žmogus priverstas vis daugiau prakaito išlieti sporto salėse, mokėdamas už tai pinigus, uždirbtus sėdimame darbe. Lietuvos kultūros tyrimų instituto Šiuolaikinės filosofijos skyriaus vedėjas Naglis Kardelis mano, kad joks technikos progresas nuo fizinio darbo žmogaus neišvaduos – visgi žmogaus kūnas yra nepakeičiamas.
- Senovės graikams darbas buvo vergų užsiėmimas. XX a. skambėjo šūkis „Darbas išlaisvina“. Tai vis dėlto – darbas žmogų išlaisvina ar pavergia?
- Tai priklauso nuo darbo pobūdžio. Jeigu darbas žmogaus gyvenimą įprasmina, jeigu žmogus dirbdamas daro tai, kas miela jo širdžiai, kas atitinka jo vidinius lūkesčius – be abejo, toks darbas išlaisvina. Žemiškesne prasme, darbas teikia lėšų pragyvenimui.
Bet jeigu darbas yra alinantis, jeigu jis užima visą žmogaus laiką, jeigu žmogui nelieka laiko pabūti su savimi, lavintis - toks darbas ne išlaisvina, bet pavergia.
Ne veltui didžiosiose religijose yra nurodymas švęsti šventes – sekmadienis krikščionims, šeštadienis žydams, penktadienis musulmonams. Tai nėra tuščias religinės sistemos reikalavimas, o siūlymas žmogui atsikvėpti ir pasižiūrėti į save, į nueitą kelią ir nuveiktus darbus, ar jie prasmingi.
Išlaisvina tas darbas, kuris atitinka žmogaus gyvenimo kelio viziją. Jeigu žmogus įgyvendina savo tikslus, jeigu eina savo nusibrėžtu keliu, toks darbas dirbamas pagal savo sumanymą, tai nėra kitų primestas darbas.
Graikai skyrė darbo rūšis „praxis“ ir „poiesis“. „Praxis“ reiškia tokį darbą, kuris nesibaigia tam tikru rezultatu kaip daiktu, o „poiesis“ (iš čia atsirado ir žodis „poezija“) reiškia tokį užsiėmimą, kurio rezultatas yra daiktas, pavyzdžiui, nužiesta amfora arba netgi poeto sukurta poema.
Graikai vertino „praxis“ - tai, pavyzdžiui, politiko darbas, kario darbas, intelektualo veikla. Tai veikla kaip kažkokia transliuojama mintis, kaip įžvalgos, kurios nugula žmonių širdyse ir protuose, bet tai nėra apčiuopiamas daiktas.
- Ne knyga?
- Su knyga įdomiau, knyga yra ir dvasinis dalykas, ne tik fizinis daiktas, kaip pergamento ritinėlis arba popierinė knyga. Bet taip jau nutiko, kad terminas „poiesis“ buvo siejamas ir su knygų rašymu.
- Su kuria sritimi susijusi savirealizacija – su „praxis“ ar su „poiesis“?
- Graikams labiau su „praxis“.
- Amatininkui nužiesti gražią amforą nebuvo savirealizacija?
- Ne. Graikai manė, kad Demiurgo, amatininko darbas yra tiktai pragyvenimui. Žmogus realizuoja ne savo asmenybę, bet užsidirba pragyvenimui, darbas yra priemonė išlikimui.
Kita darbo rūšis – maloni veikla, kuri pati yra tikslas, o ne priemonė. Tu tai darytum ir ne už pinigus, ir taip tu save realizuoji. Čia galima prisiminti Konfucijaus pasakymą: „Darykite mėgstamą darbą, ir jums nereikės nė vienos minutės dirbti“. Tada visas darbas bus tarsi poilsis, kils iš prigimties, iš sielos, ir tai nebus prievartinis darbas, kuris daromas dėl išlikimo.
- O įmanoma, kad visiems žmonėms užtektų tokių darbų, kad visi galėtų gauti atlyginimus už tai, ką darytų ir nemokamai?
- Be abejo, tai problemiška. Tai priklauso nuo žmogaus kūrybingumo. Tada reikėtų, kad kiekvienas save gebėtų įdarbinti. Rasti tokių darbų, kur žmonės galėtų save patys įdarbinti, nėra taip paprasta. Reikalingas ne tik aukštas intelekto lygis, bet ir didelis iniciatyvumas.
Dažnai matome, kad ir gana protingi žmonės, baigę universitetus, nelabai randa sau vietos po saule ir nelabai sugeba įsidarbinti, nes trūksta iniciatyvumo – valios impulso, veržlumo, gebėjimo rasti sau nišą gyvenime, pragyvenimo šaltinį ir kartu tokį darbą, kuris būtų ne tik priemonė, bet ir tikslas. Rasti sritį, kuri maloni širdžiai, bet teikia dar ir pajamų šaltinį – didelis pasiekimas žmogui.
- Atsiribojant nuo graikų, ar fizinis darbas, pavyzdžiui, sodininko, gali būti žmogui savirealizacija?
- Sodininko ir žemdirbio darbas kaip tik ir leidžia žmogui atsikvėpti, sutapti su gamtos ritmais. Tuo požiūriu yra įdomus skirtumas tarp graikų ir romėnų kultūros. Graikai apskritai į rankų, fizinį darbą žiūrėjo gana neigiamai, manė, kad laisvam žmogui priimtina tik veikla - „praxis“, o rankų darbas yra nelaisvų žmonių užsiėmimas.
Romoje buvo įsitvirtinęs kiek kitoks požiūris. Jie manė, kad darbas ugdo savitvardą, discipliną ir ryšį su gimtąja žeme, taip pat palaiko papročius. Romėnai turėjo pasakymą: „Otium post negotium“ - „Poilsis po darbo“. Buvo vertinamas žmogus, kuris gebėdavo nudirbti daug reikšmingų valstybei darbų.
Ir žemės sklypelio įdirbimas buvo suvokiamas kaip sakralus aktas. Imperatoriaus Augusto laikais žemės dirbimas buvo suvokiamas kaip ta veikla, kuri leidžia žmogui išlikti moraliam. Daugelis kitų veiklų buvo suvokiamos kaip amoralios arba padarančios žmogų ištižusį, išlepusį. Buvo laikoma, kad grįžimas prie žemės leidžia atgaivinti papročius.
Šia prasme ta darbo rūšis, kuri susijusi ne su fabrikine gamyba ir su darbininko profesija, bet su žemdirbiška veikla, buvo suvokiama ne tik kaip teikianti pajamų šaltinį, bet ir kaip leidžianti žmogui gyventi pagal prigimtį, pagal gamtos ritmus.
Buvo suvokiama, kad ne viskas, ką žmogus daro, yra jo paties nuopelnas. Čia jis bendradarbiauja su žeme. Tai, ką jis užaugina, kartu yra ir žemės dovana. Javai, daržovės vaisiai yra ne pagaminti paties žmogaus, bet žemės padovanoti. Kartu žemdirbiškas darbas buvo suvokiamas kaip disciplinuojantis – žemdirbys negali dirbti bet kada, jis turi dirbti pagal kalendorių. Tai susiję ir su kario disciplina.
- Ar fizinio darbo išaukštinimas nėra totalitaristinių režimų klasta, siekiant pavergti žmogų ir priversti tarnauti sistemai? Juk labiausiai darbą aukštino sovietai, naciai...
- Tame yra tiesos. Labai svarbu, kad gentinis, tautinis sąmoningumas nebūtų atsietas nuo individualaus sąmoningumo. Svarbu, kad suvokimas, jog reikia gyventi pagal prigimtį ir puoselėti ne tik dvasią, bet ir kūną, ateitų iš vidinio įsitikinimo, o ne iš išorės per prievartą.
Labai dažnai tokiose visuomenėse, kurios bandomos organizuoti kaip robotų arba socialinių vabzdžių visuomenės, siekiama kuo didesnio darbo efektyvumo. Tada žmonės sukurs didelę pridedamąją vertę ne tik sau patiems kaip užmokestį, bet ir tiems, kurie juos išnaudoja. Totalitarinių sistemų laikytojai suinteresuoti, kad žmonės būtų kuo darbštesni ir kad būtų išlaikyta darbo moralė.
- Nedirbantis žmogus sovietinių laikų visuomenėje buvo laikomas parazitu. Kas jis yra šiandien? Ar nedirbti, o gyventi iš palūkanų ar valkatauti yra žmogaus pasirinkimo teisė, ar nepilnavertiškumas?
- Žiūrint iš visuomenės požiūrio taško, toks žmogus yra išlaikytinis, užsikoręs ant sprando. Bet yra kitas aspektas – autentiško gyvenimo. Gali žmogus dirbti sunkų fizinį ar intelektualinį darbą ir nejausti, kad jis save realizuoja, kad tuo darbu išreiškia savo asmenybę ir įgyvendina savo tikslus. Dirbančio žmogaus gyvenimas gali nebūti jaučiamas kaip autentiškas.
Tą patį klausimą galima užduoti ir tam, kuris linkęs būti parazitu. Jeigu jis tokį gyvenimo būdą suvokia kaip autentišką, tai kas mes tokie, kad jį teistume? Bet aš įtariu, kad tai nėra autentiška žmogaus būsena, ir kad jis tokį gyvenimo būdą suvoktų kaip nelabai kokybišką ir nelabai atitinkantį jo interesus, lūkesčius.
Šiais laikais, kai daugelis darbų persikėlė į virtualią erdvę, nusitrina riba tarp darbo ir poilsio. Atsiranda tipas žmonių, kurie nei dirba, nei poilsiauja. Tada nei poilsis būna labai atstatantis žmogų, nei darbas labai produktyvus. Formuojasi tipas žmonių, kurių darbas kaip tik ir yra nekokybiškas poilsis. Tikro darbo, kuris reikalautų pastangos, jie beveik nedirba. Jų visas gyvenimas išėjęs iš ritmo, ir tai nėra ta būklė, kuri ugdytų žmogų kaip asmenybę.
- Turite omenyje pramogų pasaulio atstovų darbą?
- Taip. Poilsio industrija tampa darbu, verslu. Pramogų industrija – naudingas dalykas vidutiniam biurgeriui. Bet ontologinis tokio darbo statusas labai neapibrėžtas ir abejotinas.
- Bet tie žmonės ko gero jaučiasi save realizuojantys?
- Taip, bet Vakarų holivudinė kultūra remiasi tuštybe. Daugelis to verslo atstovų – gana tušti žmonės, nors yra savim labai patenkinti ir su panieka žiūri į kitus. Iš to neplaukia, kad nereikia kurti filmų ar dainų. Bet tą reikėtų suvokti kaip gyvenimo periferiją, prieskonį.
Tai pipirai prie mėsos, bet ne mėsa. O šiuolaikinė pramogaujanti visuomenė tikrą darbą suvokia kaip periferinį užsiėmimą, alinantį, kuris žmogaus nėra vertas. Tie, kurie rimtai dirba, yra kvaileliai, nevykėliai.
- Tačiau visa technikos raida nukreipta kaip tik į tai, kad būtų sumažintas žmogaus fizinio darbo kiekis, kad darbas taptų kuo lengvesnis – tai tarsi liudija, kad darbą žmonija suvokia kaip blogį, kurį reikia mažinti?
- Technikos svarba, sumažinant rankų darbo slegiantį poveikį žmogui, buvo pastebėta jau senovės Graikijoje. Šmaikščiuose kontekstuose buvo kalbama, kad techniniai įrengimai turėtų pakeisti rankų darbą.
Ši nuostata susijusi su prigimtiniu žmogaus tingumu ir su ta aplinkybe, kad dažniausiai žmonės dirbdavo per daug, ne sau, priversti, save alindami.
Jeigu turime omenyje tokius darbus, kur reikia ypatingų energinių sąnaudų – pavyzdžiui, kilnoti didelius svorius į didelį aukštį, užtvenkti upes – čia, be abejo, reikėtų šimtų tūkstančių vergų darbo, o mašinos tai padaro labai paprastai. Šiuo požiūriu technika yra reikalinga, ir ji pakeičia rankų darbą.
Bet reikia suvokti, kad žmogus yra ne tik dvasinė, bet ir kūniška būtybė. Žmogaus kūnas turi dirbti, fiziškai judėti. Matome, kas atsitinka su žmonėmis, kurie tiktai sėdi prie kompiuterio ar knygų. Jie nutunka, suserga širdies, kraujagyslių ligomis.
- Todėl jie turi eiti į sporto sales...
- Ir mokėti pinigus. Žmogus dirbs darbe, uždirbs pinigus vienu darbo tipu, kad nueitų į sporto salę ir tame antrame „darbe“ atsikratytų pirmojo darbo rezultatų. Bet kai žmogus nedirba natūraliai fizinio darbo, turime tokią komišką situaciją.
- Ar istorijos bėgyje fizinis darbas kinta, „intelektualėja“, ar visgi pagrindiniai dalykai išlieka tokie pat?
- Kalbant apie judesių motoriką, netgi patys tobuliausi robotai negali taip lengvai atlikti sudėtingų judesių, kaip paprasto žmogaus kūnas. Mokslininkai labai stengiasi padėti robotams atpažinti žmonių veidus ir atlikti tikslius judesius. Labai sunkiai tą pavyksta padaryti.
Žmogaus rankų miklumas kol kas yra nepakeičiamas. Dažnai sakoma, kad kompiuteriai niekada neišmoks taip gerai versti iš vienos kalbos į kitą, kaip žmonės. Aišku, galima robotą užprogramuoti kokiai nors vienai ar kelioms labai tikslioms operacijoms. Bet kai kalbama apie didelį operacijų skaičių, žmogaus kūnas yra nepakeičiamas.
Tačiau kuo sudėtingesnių atsiranda prietaisų, tuo labiau rankų darbas intelektualėja. Atsiranda būtinybė prietaisus valdyti ne tik sumanumu, bet ir mikliais rankų judesiais. Kompiuteriai, mobilieji telefonai labai išmiklino jaunosios kartos pirštus. Kalbama net apie nykščio kartą – nykščiu spaudomi mobiliojo telefono mygtukai.
Žmogus nepakeičiamas, ir kai darbe reikia priimti greitus ir svarbius sprendimus. Kvalifikuoto darbininko, priimančio sprendimus, darbas taip pat darosi vis intelektualesnis.
Žmogaus kūniškumas yra pamatinis. Kad ir kiek atsirastų sudėtingų prietaisų, kad ir kiek tas darbas pasidarytų intelektualus, fizinis rankų darbo aspektas vis tiek išliks.
