- Neseniai britų leidinys „The Economist“ paskaičiavo, kad šiuo metu pasaulyje nedirbančių jaunų žmonių skaičius prilygsta visai Jungtinių Amerikos Valstijų populiacijai, tai yra beveik 300 milijonų. Kaip manote, kokios yra tokio didelio nedarbo priežastys?
- Žinoma, yra daugybė skirtingų priežasčių, viena jų – finansų krizė, iš kurios vis dar neišbrendame, vis dar turime problemų Europoje, ypač pietuose. Kita problema yra tai, kad jauniems žmonėms sunku įsilieti į darbo rinką, tai labai pastebima gerovės valstybėse šiaurinėje Europos dalyje.
Darbdaviams sunku jaunus žmones priimti į darbą, mokėti jiems pirmuosius atlyginimus, todėl iš dalies galima sakyti, kad darbo rinka, tokia, kokią ją turime šiandien, nėra funkcionali, optimali, ji neleidžia jauniems žmonėms į darbo rinką patekti paprastai.
Kita vertus, žinome, kad netolimoje ateityje mums tų jaunų žmonių prireiks dėl demografinio iššūkio, kai turime vyresnę populiaciją ir ne tiek jau daug jaunų žmonių. Taigi, ta problema iš dalies išsispręs savaime, tačiau mes taip pat turime į ją žiūrėti rimtai, nes žmonėms darbo reikia dabar, o ne kada nors ateityje.
- Kokios problemos yra svarbiausios Baltijos regione?
- Visų pirma, visos trys Baltijos valstybės krizės metu susidūrė su rimtomis problemomis. Vidinė devalvacija Latvijoje padėjo šalies finansams, tačiau taip pat panaikino nemažai darbo vietų.
Švedijoje mes turime kitą problemą, kuri yra susijusi su mūsų gerovės valstybės modeliu. Tai struktūrinis nedarbas, jūsų šalyje to nematau.
Tinkamas gerovės valstybės su nedideliu jaunimo nedarbu pavyzdys yra Vokietija. Jie turi labai gerą profesinio švietimo sistemą, kuri ne kartą įrodė, jog padeda jauniems žmonėms susirasti darbą, mokytis dirbant įmonėse.
Jauni vokiečiai su darbo rinka susipažįsta būdami 18-os ar 20-ies metų, tai jiems padeda vėliau į ją veiksmingai įsilieti. Tuo metu Švedijoje didžioji dalis mokymosi vyksta mokyklose, o ne pameistrių principu.
- Sakėte, kad Baltijos šalys krizės metu susidūrė su rimtomis problemomis. Vienas iš būdų, kaip, pavyzdžiui, Lietuvos vyriausybė bandė ją įveikti, buvo taupymo politika. Ką Jūs manote apie taupymo priemones, ar jos turėjo įtakos jaunimui?
- Aš tikiu, kad krizės pažeistos šalys, tokios, kokia buvo Lietuva, turi subalansuoti biudžetą kaip tik įmanoma greičiau, tačiau tuo pat metu užtikrinti, kad žmonės neiškristų iš darbo rinkos. Tai yra be galo sudėtinga.
Nesu tas, kuris galėtų pasakyti, ar taupymo politika buvo teisinga, ar ne. Žinoma, funkcionuojančioms gerovės valstybėms reikia turėti priemonių, padedančių žmonėms patekti į darbo rinką.
Kai mes kalbame apie mokyklos nebaigiančius jaunuolius, kuriems mokslai yra per sudėtingi ir jiems reikia pagalbos, tačiau jei šalies ekonomika yra prasta, padėti jiems nepavyks. Tačiau, vėlgi, geriausia pagalba yra subalansuota ekonomika.
- Ką manote apie Graikiją, Portugaliją, Ispaniją? Ten vyriausybės dėl didelių valstybės skolų taip pat ėmėsi taupymo, o dabar matome statistiką, kad pusė jaunimo neturi darbo.
- Manau, kad ištikus krizei labiausiai pažeidžiami yra silpniausieji. Jaunimas ir yra tie silpniausieji, nes neturi darbo, turi eiti į darbo rinką. Mano supratimu, dabartinę situaciją pietinėse Europos valstybėse sukėlė per didelis jų išlaidavimas anksčiau. Aišku, kas nors gali teigti, kad reikėjo leisti deficitams dar padidėti, nemažinti viešųjų išlaidų, kad galbūt Europos Sąjunga per griežtai tas valstybes vertė imtis taupymo politikos.
- Pakalbėkime apie švietimą. Kodėl mūsų mokyklos ir universitetai neparuošia darbuotojų, kurių reikia darbo rinkoje?
- Manau, kad švietimas turi būti varomas paklausos, to link mes ir einame. Darbo rinka ir verslas kuria paklausą, o švietimo tiekėjai turi ją patenkinti.
Švedijoje mes jau turime naują praktikoje veikianti profesinio švietimo modelį. Nuo 2009 metų mokyklos privalo įrodyti, kad suteikė įsidarbinimą, tai reiškia, kad jas baigęs žmogus turi per metus susirasti darbą. Jei 85 proc. abiturientų darbą gauna, tada ta mokykla gauna finansavimą dar vieneriems metams, tačiau jei ne, tai jie pinigų nebegauna.
Ši sistema veikia tiek privačiose, tiek valstybinėse mokyklose. Tas pats pasakytina ir apie universitetus, nors jie atlieka ir kitą - tyrimų ir kūrimo - vaidmenį.
- Ką manote apie aukšto lygio universitetus? Ar jie taip pat turėtų būti varomi paklausos?
- Universitetai turi du vaidmenis, jie turi ruošti profesionalus, taip pat daryti tyrimus ir užsiimti mokslo pažanga. Tačiau, ir universitetinis švietimas turėtų tapti labiau orientuotas į paklausą.
Švedijoje turėjome tokią tendenciją, kai aukštesnio nedarbo metu priimama daugiau studentų ir taip sumažinamas nedarbo lygis, bet tuo pačiu sukuriama kita problema, nes kai tie studentai universitetą baigia, tos pačios profesijos atstovų yra tiesiog per daug.
- Apie universitetus klausiu, nes istoriškai jie buvo vieta, kur jaunas žmogus gali augti asmeniškai. Jei jie taps varomi paklausos, galbūt tada jie praras šį savo vaidmenį ir taps tokiais pat, kaip bet kuri kita profesinė mokykla?
- Dėl to ir sakau, kad universitetų lyginti su profesinėmis mokyklomis negalima. Universitete reikia leisti daugiau minties, asmeninio tobulėjimo laisvės. Sutinku, kad reikia turėti ir kitą požiūrį, tačiau negalima žmonių kvailinti kviečiant juos studijuoti programose, kai žinoma, jog jas baigę darbo nesusiras.
- Jei būtumėte jaunas, ką tik mokyklą baigęs lietuvis, ką dabar darytumėte, kur toliau studijuotumėte norėdamas išvengti nedarbo ir siekdamas sau užsitikrinti šviesesnę ateitį?
- Manau, kad reiktų išnaudoti galimybę išvykti svetur ir pasiruošti didesnei, nei savo gimtinė, rinkai. Mobilumas yra realybė, ateityje žmonės vis dažniau ir daugiau dirbs bei studijuos daugiau nei vienoje valstybėje.
Norėdamas tam pasiruošti mokyčiausi anglų kalbos ir vykčiau į kurią nors kitą Baltijos regiono šalį, nes čia rasti darbą ar verslo partnerį yra daug lengviau nei kur nors Ispanijoje ar Italijoje. Ne tik dėl krizės, bet ir dėl atstumo, kultūrinių skirtumų – lengviau įgyvendinti savo idėją kaimyniniame regione.
- Siūlote jauniems lietuviams studijuoti vykti į užsienį?
- Taip, tam, kad pasiruoštų. Tą patį rekomenduočiau iš švedui. Reikia ruoštis būti mobiliu, nes jei Lietuvoje kartais padidėtų nedarbas, galėtum išvažiuoti į kaimyninę šalį, o po to sugrįžti, kai situacija pagerėja.
- Ar rekomenduotumėte jaunam švedui studijuoti Lietuvoje?
- Taip, žinau kelis pavyzdžius, kai žmonės studijavo Lietuvoje, Lenkijoje.
- Vis dėlto, Lietuvoje nėra labai daug studentų iš užsienio. Kaip manote, kokias priemones mūsų vyriausybė ir švietimo institucijos galėtų panaudoti siekdami pritraukti daugiau kitų šalių studentų ir darbuotojų?
- Labai svarbu turėti daugiau programų anglų kalba. Jei visas jūsų švietimas yra lietuvių kalba, tai taip atsiribojama nuo didelės dalies šia kalba nekalbančiųjų.
- O kaip dėl švietimo programų lygio? Pavyzdžiui, geriausiu Lietuvoje laikomas Vilniaus universitetas pasauliniame reitinge yra tik 501-550 vietoje. Taigi, yra daugybė kitų, geresnių universitetų, kuriuos jaunas švedas galėtų pasirinkti.
- Visų pirma, dar kartą noriu pasakyti, kad esame viename, besivystančiame makro regione. Šiuo metu Lietuvoje fiksuojamas ekonomikos augimas netgi didesnis nei Švedijoje, todėl jiems čia gali būti daugiau galimybių nei savo gimtinėje.
Be to, čia jau veikia švediškos įmonės, bankai, manau, kad švedams Lietuva atrodo daug labiau kaip namai, nei, pavyzdžiui, Ispanija.
- Taip, Jūsų bankai yra deklaravę, kad Lietuva yra namų rinka. Tai gali būti įvardijama, kaip problema, nes Lietuvos bankams tampa labai sunku su jais konkuruoti. Kodėl, Jūsų manymu, lietuviai apskritai norėtų savo šalyje imigrantų?
- Todėl, kad jie praturtins jūsų šalį. Galiu papasakoti apie Švediją. Kai pats buvau vaikas, mes daug imigrantų neturėjome. Šiandien iš 9,3 milijonų gyventojų 1,3 yra gimę kitoje šalyje, tai mūsų valstybę padarė visiškai kitokia. Daugybe tarptautinių kontaktų ir kultūrų įvairovė labai praturtino mūsų šalį.
- Ar Švedija dėl naujų imigrantų turėjo kokių nors socialinių problemų? Lietuvoje pastebimas pakankamai didelis pasipriešinimas, yra nacionalistinių tendencijų.
- Tai visų jūsų atsakomybė, reikia dirbti - užtikrinti, kad nauji piliečiai jaustųsi laukiami, kad senbuvių pažiūros į juos būtų palankios, atviros.
Mes taip pat turėjome problemų su rasizmu, tačiau ši problema yra sprendžiama, ir nors kai kuriuose šalies regionuose ji vis dar opi, didžiosios daugumos švedų požiūris yra toks, kaip mano – teigiamas.
Žinoma, gali egzistuoti požiūris, kad tie žmonės atvažiuoja užimti mūsų darbo vietų, tačiau jie taip pat atveža ir unikalių savo patirčių, kompetencijų. Naujakuriai yra verslesni, nei švedai, jie pradeda naujas įmones, kuria naujus produktus. Patys švedai yra gana tingūs, o imigrantai į šalį atvyksta su entuziazmu.
- Turbūt šių problemų sprendimas gali būti pakankamai brangus. Kaip manote, ar valstybė turėtų prieš to imdamasi atsižvelgti į socialinės integracijos kainą?
- Manau, kad būtina turėti tam tikrą migracijos politiką, užtikrinti, jog valstybė turi pakankamai pinigų naujakurių integravimui į visuomenę. Švedijoje turime tokią problemą - yra pastovus imigrantų srautas ir jį prižiūrėti yra nepigu.
Bet kokiu atveju, reikia žiūrėti į ilgalaikę perspektyvą, svarbu, kad turėtume žmonių, atvykstančių į Europą, nes mūsų pačių demografinės tendencijos nieko gero nežada.
- Pabaigai norėčiau paklausti apie mokymąsi visą gyvenimą. Ar jį prižiūrėti turėtų valstybė, ar kiekvienas žmogus turėtų mąstyti savarankiškai? Kaip apibrėžtumėte mokymąsi XXI a. ir kodėl jis yra svarbus?
- Norėčiau grįžti prie pavyzdžio su studentu. Reikia būti pasiruošusiam keisti darbus ir gerinti savo išsilavinimą visą gyvenimą. Manau, kad tai turi būti prižiūrima valstybės, dabar veikianti sistema koncentruojasi į žmogaus gyvenimo pradžią, suteikia jam išsilavinimą, padeda finansiškai, o visą likusį laiką žmogus turi savimi pasirūpinti pats.
Apie tai diskutuojama ir Europos Sąjungoje, kad žmonės turi dirbti ilgiau, nes ilgiau gyvena. Kyla klausimas, kaip padėti žmogui, kuris 55-erių nebeturi darbo, o tos profesijos, kuriai jis ruošėsi būdamas 20-ies net nebėra. Dėl to ir reikia mokytis visą gyvenimą.
