Supaprastinti viešųjų pirkimų procedūras ir sutrumpinti konkursų laiką verčia ir europinės paramos panaudojimas – dėl vilkinimų didžiulės sumos struktūrinių fondų pinigų guli įšaldytos, o 2007–2013 m. ES paramos finansinio periodo pabaiga sparčiai artėja.
Įstatymas – ne kovai
Vis dėlto yra nerimo, kad Seimui pateiktų įstatymo pataisų svarstymas gali užtrukti ilgiau. Kai kurie oponuojantys politikai bei viešųjų pirkimų kontrolieriai tikina, esą supaprastinus pirkimų procesą ir kontrolę atsiras landų korupcijai ar kitiems piktnaudžiavimams.
Verslininkai iš esmės sutartinai atremia, kad viešuosius pirkimus pagaliau reikia taikyti normaliems žmonėms, o ne nusikaltėliams – blogybėms pažaboti yra kiti kontrolės mechanizmai.
Mokslo atstovai žvelgia dar plačiau. Vien įstatymo eilutės pakeitimas esminių permainų nepadarys – tai sudėtingas ir ilgalaikis procesas, kuriam reikia geranoriškumo bei politinės valios.
„Kol nebus išgyvendintas mąstymas, kad Viešųjų pirkimų įstatymas yra skirtas kovai su korupcija, o ne tam, jog pirkimai vyktų efektyviai ir racionaliai, realiai mažai kas pasikeis, bent jau mokslininkų problemų neišspręs, nes jos daug didesnės.
Problemos glūdi poįstatyminiuose aktuose, mūsų mąstyme, ypač kontroliuojančiųjų institucijų, kurios bando interpretuoti tvarką kuo griežčiau ir sugalvoja tokių dalykų, kokie Vakaruose niekam nė į galvą nešautų”, – sako Lietuvos mokslų akademijos narys, fizikas, Vilniaus universiteto profesorius Artūras Žukauskas.
Anot jo, kol sistema veiks pagal nuostatą, kad visi yra vagys, siekia nusukti ar pirkti iš pažįstamo ir kuo nors pasidalinti, normalių pirkimų neturėsime.
Didės pirkimų sumos
Atsisakyti dalies ilgai trunkančių konkursų ir sumažinti biurokratines procedūras leis padvigubintos supaprastintų pirkimų sumos. Siūloma įteisinti mažos vertės viešąjį pirkimą – supaprastintą pirkimą, kai prekių ar paslaugų pirkimo vertė mažesnė nei 200 tūkst. litų, o darbų pirkimo vertė – mažesnė kaip 1 mln. litų (abi – be PVM).
Beje, išskaidyti pirkimus į mažesnius – oficialiai įstatymo projekto aiškinamajame rašte deklaruojamas tikslas. Taip siekiama skatinti smulkiojo ir vidutinio verslo dalyvavimą pirkimuose.
Didelės apimties pirkimu bus laikomas toks pirkimas, kai prekių ar paslaugų pirkimo vertė yra didesnė kaip 5 mln. litų, o darbų – daugiau kaip 20 mln. litų. Didelės apimties pirkimas neskelbiamų derybų būdu galės būti pradedamas tik gavus Viešųjų pirkimų tarnybos (VPT) sutikimą dėl tokio pirkimo būdo.
Keisis kaina
Vienas pagrindinių siūlomų pakeitimų, kurį ypač pozityviai vertina verslininkai, – išplėsta ekonominio naudingumo kriterijaus sąvoka. Anot jų, mažiausią kainą kaip svarbiausią argumentą konkurse derėtų užmiršti, nes tokia tvarka ydinga.
Lietuvos verslo konfederacijos (LVK) prezidento Valdo Sutkaus teigimu, dabar daugiau kaip 90 proc. pirkimų konkursų įvyksta vadovaujantis žemiausios kainos kriterijumi, neįvertinant ekonominio naudingumo. O ES šalyse – priešingai: daugiau nei 70 proc. perkama atsižvelgiant į ekonominį naudingumą.
„Yra du principai, pagal kuriuos perkama. Tai ekonominis naudingumas ir žemiausia kaina. Jei konkuruojama tik kaina, verslininkai siūlo prekes ir paslaugas minimalios kokybės ir už kuo mažesnę savikainą. Tai – tiesioginis šešėlio skatinimas, nes pasiūlyti mažiausią kainą gali tie, kurie turi mažiausias sąnaudas ar moka algas vokeliuose”, – sakė V. Sutkus. Paprastai jau teikdamos pasiūlymą bendrovės žino, kad už tokią kainą negalės atlikti darbų. Svarbu laimėti konkursą, o vėliau išsireikalauti daugiau pinigų.
Mažiausia kaina – konkursų blogybė, antrina V.Sutkaus kolegos. Konkuruodamos dėl užsakymų įmonės neretai sukčiauja, sąmatą sumažina 30–40 proc., po to naudoja pigias, nekokybiškas medžiagas, moka mažas algas, pasitelkia nekvalifikuotus darbuotojus, slepia mokesčius.
Lietuvos statybininkų asociacijos prezidento Adakro Šeštakausko nuomone, už žemiausią kainą visi jau visko prisipirko.
Rėmėsi blogu kriterijumi
„Už mažiausią kainą galima nupirkti prasčiausią produktą. Tad ar valstybė suinteresuota, kad iš jos pinigų – biudžeto ar europinių – būtų statomos blogiausios mokyklos, blogiausi darželiai, ligoninės ar kas nors kita? Žinoma, kaina turi būti objektyvi ir neišpūsta, tačiau reikalavimas, kad pagrindinis kriterijus konkurse yra žemiausia kaina, – absurdiškas ir net amoralus”, – aiškina statybininkų atstovas.
Pasitaikė ne vienas atvejis, kai rangovai tokio konkurso neįvykdo arba samdo pačius pigiausius darbininkus, ir dar neoficialiai.
A. Šeštakausko nuomone, pusė vertinimo kriterijų gali būti dėl kainos, o likusieji – statybos terminų, energijos imlumo, medžiagų, darbo kokybės ir pan.
„Nesakau, kad kokybė būtų orientuota į prabangą.
Valstybės užsakyme turėtų vyrauti vidutinė kokybė ir panaudotos optimalios kokybės medžiagos bei darbo rankos”, – teigė jis.
Statybininkų asociacija siūlė, kad valstybės užsakyme galiotų nuostata darbininkams mokėti vidutinį tos šakos ar regiono atlyginimą. Dėl tokio atlygio vidurkio pasisako ir LVK.
Viešųjų pirkimų įstatymo pakeitime numatyta, kad perkant prekes, paslaugas ar darbus pateikti pasiūlymai galės būti vertinami vadovaujantis ekonomiškai naudingiausio pasiūlymo arba mažiausios kainos kriterijumi.
Vykdant projekto konkursą ar perkant menines, kultūrines paslaugas pasiūlymai gali būti vertinami pagal perkančiosios organizacijos nustatytus su pirkimo objektu susijusius kriterijus, kurie nebūtinai turi remtis mažiausia kaina ar ekonomiškai naudingiausio pasiūlymo vertinimo kriterijumi.
Ekonomiškai naudingiausias pasiūlymas išrenkamas pagal perkančiosios organizacijos nustatytus su pirkimo objektu susijusius kriterijus. Be kainos, paprastai tai kokybės, techninių privalumų, estetinių ir funkcinių charakteristikų, aplinkosaugos charakteristikų, eksploatavimo išlaidų, veiksmingumo, garantinės priežiūros, pristatymo datos ar užbaigimo kriterijai, taip pat gali būti vertinama darbuotojų kvalifikacija ir patirtis.
Teiks pasiūlymus
Verslui ar mokslo institucijoms sudėtinga iškart pateikti pasiūlymą, kurio nereikės koreguoti.
„Statybos toks dalykas, kad neįmanoma visko iš anksto numatyti, jų eigoje būna įvairių pakeitimų ir užsakovo iniciatyva, ir dėl rangovo galimybių, tad reikia daryti papildomus pirkimus.
Iki šiol tai buvo galima tik su VPT leidimu, o dabar numatoma, kad pakaks apie tai tik informuoti – nereikės laukti leidimo mėnesį ar ilgiau”, – džiaugiasi A. Šeštakauskas.
Inžinerijos ir konsultacijų bendrovės „Sweco Lietuva” prezidento Artūro Abromavičiaus nuomone, dabartinė situacija nėra gera, nes gauti VPT pritarimą dažnai užtrunka ilgiau, nei numatyta.
Laiko nuostolius kritikuoja ir prof. A.Žukauskas. „Šiandien mokslo situacija tiesiog apgailėtina – ištisos laboratorijos paralyžiuotos, nes negali laiku nusipirkti to, ko reikia. Pavyzdžiui, personalinio kompiuterio pirkimas užtrunka dvejus metus, reagentų planavimas moksliniams projektams turi būti pateiktas prieš trejus metus.
Tačiau mokslas kuria tai, ko nėra, ir kitą dieną tokių reagentų ar medžiagų gali jau nereikėti”, – aiškina mokslininkas. Anot jo, mokslo specifika kitokia – pirkimus reikia daryti labai greitai, antra – iš anksto labai sunku juos planuoti.
Vakaruose visos technologijos įdiegiamos operatyviai, nes idėjos labai greitai patikrinamos ir realizuojamos, o mokslininkai nors iš vakaro gali užsisakyti reagentų. Lietuvoje esą dar viskas pastatyta aukštyn kojom – pirkimai turi būti kuo daugiau reglamentuoti. Manoma, kad tokiu būdu užtikrinamas skaidrumas, nors visiškai skaidriai galima nupirkti ir labai greitai.
„Tiesiog toks mentalitetas, jog reikia viską reglamentuoti, eliminuoti žmogiškąjį veiksnį iš pirkimų, žiūrėti, kad ko nors nepavogtų, o kad pirkimas truks dvejus metus, kad daug žmonių per tą laiką nieko nesukurs, nieko neišras ir nieko neįdiegs, visiškai nesvarbu”, – sakė A.Žukauskas. Jo įsitikinimu, viešuosius pirkimus reikia kuo greičiau supaprastinti, o sudėtingą sistemą padaryti paprastą ir efektyvią.
Ribos skundus
Dar vienas taisytinų dalykų – viešųjų pirkimų rezultatų skundimas ir apeliacijų teikimas.
„Būna atvejų, kai dėl skundų bylos tęsiasi trejus metus. Jei viešajame konkurse dalyvauja keliolika įmonių, viena laimi, tai likusios turi teisę skųsti. Kartais tai daroma keletą metų, o per juos sutartis nepasirašoma, darbai nevyksta”, – sakė V.Sutkus.
Viešųjų pirkimų įstatymo pataisos numato, kad tokią situaciją būtų galima išspręsti įvedus žyminį mokestį. Konkurso dalyvis, skundžiantis rezultatus teismui, privalėtų sumokėti tam tikrą dalį sandorio sumos. Anot LVK prezidento, būtų galima įvesti 5 proc. sandorio vertės mokestį.
LVK taip pat siūlo mažinti biurokratizmą, atsisakant tiekėjo sąžiningumo deklaracijos, kurios sąlygas galima numatyti kartu su pasiūlymu teikiamuose dokumentuose.
Įstatymo projekte taip pat numatyta koreguoti konfidencialumą. Pasiūlyme nurodyta prekių, paslaugų ar darbų kaina, išskyrus jos sudedamąsias dalis, nebūtų laikoma konfidencialia informacija.
Dalyvių reikalavimu perkančioji organizacija turi supažindinti su kitų pasiūlymais, išskyrus tą informaciją, kurią dalyviai nurodė kaip konfidencialią.
VPT duomenimis, pernai iš viso įvykdyta beveik 724 tūkst. mažos vertės pirkimų, kurių vertė – 2 mlrd. litų. Šie pirkimai sudarė 98,4 proc. visų viešųjų pirkimų. Tarptautiniai ir supaprastinti pirkimai atitinkamai sudarė 56,9 ir 29,3 proc. visos vertės – 8,3 mlrd. ir 4,3 mlrd. litų.
