Tiesa, kartais aršūs oratoriai taip įsijausdavo į savo minties seką ir nebegalėdavo nustoti žmonėms dalinti vis labiau įpareigojančius pažadus, kad prisišnekėdavo per daug ar net pritardavo sau oponuojančiam oratoriui.
Jų laimei, tais laikais dar nebuvo socialinės žiniasklaidos priemonių, kamerų, ar diktofonų, kurie įamžintų kiekvieną per toli nuėjusį pažadą, o ir rašytiniai šaltiniai vargiai užfiksuodavo kiekvieną detalę.
Šiandien yra šiek tiek kitaip.
„O kaip dabar būna: ateina į valdžią viena partija ir pirmiausia iš svarbesnių postų išvaro anksčiau pasodintus vadovus, visiškai nepaisydami jų kompetencijos bei sugebėjimų, ir susodina savus, dažnai netgi kur kas prastesnius negu buvę. Ateina kita partija – išvaro tuos ir vėl sodina savus [...]. Negalima taip elgtis su kadrais tokioje mažoje valstybėje kaip Lietuva. […] Tai žmogiškasis kapitalas, kurį reikia branginti.
Juk parengti gerą, kvalifikuotą specialistą reikia ne vienerių metų. Ar ne dėl to tiek daug žmonių emigruoja iš Lietuvos? Juk mes nebranginame savų specialistų, negalvojame, kas bus toliau, kokioje situacijoje atsidurs Lietuva, netekusi daugybės gerų, kvalifikuotų jaunų, perspektyvių žmonių. [...] Reikia imtis veiksmų ir jų privalo imtis tie, kurie turi žinių ir patirties, yra tos srities specialistai, o ne bet kas, kaip buvo pastaruoju metu“
Jeigu manote, kad šios citatos autorius yra kuris nors paskutinėmis dienomis ant B. Vėsaitės dantį griežiantis konservatorius ar liberalas – labai klystate. Šių skambių (ir ganėtinai teisingų) žodžių autorinės teisės priklauso Lietuvos Respublikos premjerui A. Butkevičiui, o pats pasisakymas lengvai pasiekiamas Socialdemokratų partijos interneto svetainėje, kurioje aprašomi 2012 m. priešrinkiminiai vizitai į Lietuvos regionus.
Panašu, kad visa puokšte skirtingų nuomonių per dieną galintis pasigirti politikas ir jam pavaldi ministrė eilinį kartą kalba viena, o daro visiškai kita. Šių dviejų politikų nesusikalbėjimas neturėtų per daug jaudinti – prie nerišlaus šnekėjimo ir darbo imitavimo per pusę metų jau buvo galima ir priprasti.
Vis dėlto, pastarųjų poros savaičių įvykiai gali ir turi būti lūžio taškas, po kurio paaiškės, kuriuo keliu suks Lietuva – ar nomenklatūriniu ir kleptokratiniu link Rytų, o gal, vis dėlto, link pažangios Vakarų pasaulyje priimtos verslo ir valstybės valdymo praktikos. Taip pat pamatysime, ar poreikis prie valstybės lėšų skirstymo pristatyti saviškius bus stipresnis, nei viešai deklaruojamas siekis susigrąžinti diasporos lietuvius atgal į gimtąją šalį.
Stebint „Versli Lietuva“ bei „Investuok Lietuvoje“ istoriją kyla dvejopos mintys. Pastangos atsikratyti dviem solidžią patirtį užsienyje įgijusiais ir ją Lietuvoje sėkmingai taikančiais, bei savo darbuotojų, klientų ir savo nepriklausomų valdybų puikiai vertinamais vadovais nėra netikėtos – to visiškai buvo galima tikėtis tik pasibaigus rinkimams.
Nepaisant premjero postringavimų, tik absoliutus naivuolis galėjo manyti, kad pagal „geriausias“ tarybines tradicijas įpratę gyventi politikai susilaikys norui prikišti nagus prie šių įstaigų administruojamų lėšų. Nemokšiškos pastangos silpnais ir vienas kitam prieštaraujančiais argumentais užmaskuoti tikrąsias sprendimų priežastis ne tik išryškina tarnavimą interesų grupėms, bet ir puikiai atskleidžia kai kurių politikų tikrąjį veidą bei intelekto ir logikos stoką.
Nepaisant šio akivaizdaus ir neapgalvoto išpuolio prieš dvi bene geriausiai dirbančias viešojo sektoriaus organizacijas, džiugina dalies visuomenės, ir ypač jaunimo reakcija. Ateina karta, kuri nebesitaikys su „vsio zakonno“ tradicijomis, bei vers politikus gyventi pagal modernaus pasaulio taisykles.
Mes su kiekviena diena tobulėjame – ypač tada, kai aktyvus visuomenės ir verslo bendruomenės nesitaikstymas su savivale bei žiniasklaidos dėmesys verčia pasimetusią ministrę kas dieną pateikti po kelias naujas savo sprendimų versijas. Iš tokių nebent kolūkio raštinei tinkamų vadovauti ministrų amžiaus dar išaugsime – tiesiog reikia laiko kartoms pasikeisti.
Blogiau yra tai, kad leisdami politikams murkdyti sąžiningus ir profesionalius vadovus kaimo lygio intrigų liūne vėl prarandame daug brangaus laiko, kuris turėtų būti skiriamas gerinti Lietuvos žinomumą bei skatinti verslą ir užsienio kapitalo investicijas į mūsų šalį.
Su „Investuok Lietuvoje“ veikla teko susipažinti studijuojant Jungtinėse Amerikos Valstijose. Praėjusį rudenį Milda Dargužaitė bei tuometinis ekonomikos ministras Rimantas Žylius lankėsi Harvardo Universitete. Lietuvos atstovai Harvardo Verslo Mokykloje bei J. F. Kenedžio Valstybės Valdymo Mokykloje susitiko su dėstytojais ir studentais iš viso pasaulio, ir pristatė valstybinių įmonių valdymo reformą bei Lietuvos pastangas pritraukti užsienio investuotojus. Reikia pastebėti, kad pakvietimo į Harvardo pagrindinę auditoriją sulaukia ne kiekvienos valstybės atstovai.
Buvusiam Ūkio ministrui R.Žyliui pristatant valstybės valdomų įmonių reformą, paremtą strateginių valstybinių įmonių depolitizavimu, klausytojai pritariamai vertino Lietuvos žingsnius atskiriant tiesiogines politikų įtakas bei diegiant valdybos nepriklausomumo ir profesionalumo principus tokio tipo įmonėse. Vakarų pasaulyje yra savaime suprantama, kad siekiant efektyvaus valstybinių įmonių ir įstaigų valdymo, jų valdymo praktika turi būti tokia pati, kaip ir privačių verslo įmonių. Atrodė, kad Lietuva jau žengė ta pačia kryptimi.
Globaliame pasaulyje dėl patyrusių ir tarptautinės verslo bendruomenės solidžiai vertinamų vadovų Lietuva konkuruoja su beveik 200 valstybių. Tas pats galioja ne tik vadovams – architektai, medikai, inžinieriai, programuotojai ir kiti aukštos klasės specialistai jau seniai renkasi tarp daugelio juos viliojančių valstybių ir kompanijų.
Gaila, tačiau paskutinių dviejų savaičių įvykiai ne tik daro didelę žalą siekiant į Lietuvą pritraukti tarptautinės klasės užsienio profesionalus, bet ir atima norą grįžti į Lietuvą motyvuotiems ir karjeros aukštumas pasiekusiems tautiečiams.
Abu „Verslios Lietuvos“ ir „Investuok Lietuvoje“ vadovai savo darbo patirtį sukaupė ir karjeros laiptais lipo užsienyje. Milda Dargužaitė baigė vienus geriausių pasaulio universitetų JAV bei užėmė aukštas pareigas didžiausiuose pasaulio investiciniuose bankuose.
Paulius Lukauskas daug metų dirbo atsakingose pardavimų pozicijose ir į Lietuvą grįžo po darbo tarptautinėje kompanijoje Procter & Gamble Londone. Šiuos faktus rašau ne šiaip sau – savo jėgomis patekti į geriausius pasaulio universitetus, praeiti tarptautinių kompanijų atrankas bei sėkmingai dirbti yra dėmesio verti pasiekimai. Šie žmonės dar nuo karjeros pradžios konkuravo su profesionalais iš viso pasaulio, o paskui dirbo neskaičiuodami savo darbo valandų. Mūsų, lietuvių, yra tiesiog per mažai, kad galėtume lengva ranka svaidytis aukšto lygio profesionalais viešąjame sektoriuje.
Be puikaus išsilavinimo bei tarptautinės darbo patirties, kita savybė, vienijanti aukščiausio lygio vadovus Lietuvoje ir pasaulyje, yra orientacija į rezultatus. Tarybinėje Lietuvoje savo patirtį kaupusiai bei niekada privačiame versle nedirbusiai ministrei gali būti keista, tačiau nei vienas aukštų tikslų siekiantis vadovas neskaičiuoja savo darbo laiko „nuo aštuonių iki penkių”.
Ne sugebėjimas “atbūti” darbe, o trys svarbūs kriterijai lemia karjeros progresiją: rezultatai, rezultatai, ir dar kartą rezultatai. Išaugusios eksporto apimtys, naujų verslų ir užsienio kompanijų projektų skaičius, bei teigiami partnerių atsiliepimai leidžia „Versli Lietuva“ ir „Investuok Lietuvoje“ rezultatus gerai įvertinti tarptautiniame kontekste. Skirtingai nuo pagal politinį ministrės užsakymą kurpiamų audito ataskaitų, šie rezultatai yra viešai skelbiami ir prieinami plačiajai publikai.
Tačiau puikus išsilavinimas, tarptautinė darbo patirtis ir geri rezultatai yra būtinos, bet karjerai nepakankamos sąlygos. Bene svarbiausias dalykas, galintis užverti profesinės karjeros duris bet kurioje išsivysčiusioje šalyje, yra neskaidri reputacija.
Labai abejotinais faktais pagrįsti, noro susidoroti ir ministrės lengva ranka svaidomi kaltinimai dėl galimo pinigų plovimo „Versli Lietuva“ daro žalą ne tik vadovų dalykinei reputacijai, bet ir menkina jų organizacijų bei Lietuvos įvaizdį užsienyje.
Neargumentuoti sprendimai ir nepamatuoti kaltinimai negali būti lengva ranka nubraukti lyg vienadienis reiškinys. Lietuva gyvybiškai priklauso nuo eksporto ir užsienio investicijų, todėl ministrės pastangos atstumti užsienio investuotojus bei lietuvius profesionalus turi būti vertinamos kaip akivaizdus kenkimas šalies ilgalaikiams interesams.
Tikiuosi, kad ši jau kelias savaites žiniasklaidoje tiražuojama istorija dar ilgai nenurims, apnuogindama valstybinio sektoriaus problemas. Išsinagrinėti priimtus blogus sprendimus ir jų daugiau nebekartoti dar nevėlu, tačiau tam reikalingas mūsų visų dėmesys bei nesitaikstymas su esama situacija. Pasirinkimas aiškus ir paprastas: arba leisime Lietuvoje ir toliau savivaliauti vėsaičių lygio nekompetentingiems politikams, arba šalies ateitį patikėsime naujajai, kitokiomis vertybėmis savo gyvenimą grindžiančiai kartai.
Komentaro autorius studijuoja viešąją ir verslo administravimo magistrantūrą Harvardo J. F. Kennedy valstybės valdymo ir Wharton verslo mokyklose
