Premjeras Vilniaus merui jau pažadėjo, kad savivaldybei bus duota 12 mln. litų paskola ir skirta didesnė biudžeto lėšų dalis, o savivaldybė ir toliau galės vykdyti įsipareigojimus, tęsti pradėtus projektus ir savivaldybės darbuotojams mokėti atlyginimus. Panašu, kad valstybiniame sektoriuje ekonomikos dėsniai veikia priešingai nei privačiame. Verslininkai visada siekia, kad jų įmonės dirbtų pelningai, tačiau ant bankroto ribos stovinti savivaldybė veržtis diržų neketina, o jos išlaidavimą dar didesne suma finansuosime mes, mokesčių mokėtojai.
Kitų uždirbtus pinigus leisti neskauda
Viena iš pirmųjų ekonomikos taisyklių sako, kad kokios paskatos veiklai bus sukurtos, tokių rezultatų bus galima tikėtis. Jei bus naudinga siekti pelno, tikėtina, kad pelno ir bus. Jei už nuostolingą veiklą negresia jokios pasekmės – lauks didesni nuostoliai.
Kiekvienas racionalus žmogus savo finansus stengiasi tvarkyti taip, kad neišleistų daugiau nei uždirba. Taip elgiasi ir verslininkai. Verslininkai supranta, kad jei jų įmonė bus pelninga, bus geriau ir jiems, ir jų darbuotojams. Uždirbtą pelną bus galima panaudoti plėtrai, savo ir darbuotojų atlyginimų didinimui arba atidedant pinigus sunkesnei dienai. O pelną versle uždirbti įmanoma tik klientams duodant tai, ko jie nori, teikiant paslaugas, kurios už tas paslaugas mokančių žmonių nuomone yra tinkamiausios.
Nuostoliai versle yra pavojaus ženklas: kai išlaidos pralenkia pajamas, verslininkai imasi išlaidų mažinimo arba ieško kaip dar uždirbti papildomų pajamų. Jei neranda, kaip tą padaryti, laukia bankrotas, į verslą įdėtų pinigų, laiko ir svajonių praradimas. Nieko nuostabaus, kad verslininkai visada ieško kaip didinti pelną ir mažinti išlaidas.
Tačiau vienas paprasčiausių ekonomikos dėsnių valstybiniame sektoriuje, deja, neveikia. Visų pirma reikia nepamiršti, kad valdžia savo pinigų neuždirba. Verslininkai ir privačiame sektoriuje dirbantys žmonės „suneša“ pinigus, kuriuos vėliau išrinkti politikai tik perskirsto. Patirdamas nuostolius verslininkas praranda savo sunkiai uždirbtus pinigus. Nuostolius patiriantis politikas leidžia pinigus, kurių jam neteko uždirbti.
Kaip sakė garsus ekonomistas M. Friedmanas, išlaidų efektyvumas priklauso nuo dviejų dalykų – kas pinigus leidžia ir iš kur tie pinigai yra gauti. Kai kažką perki paties uždirbtais ir sutaupytais pinigais, su jais elgiesi labai atsargiai – ieškai geriausios kainos ir geriausios kokybės, bei dar tris kartus pagalvoji, ar man to daikto tikrai reikia.
Kai kažkieno kito uždirbtus pinigus leidi kitų žmonių labui, su jais elgiesi neatsargiausiai. Dėl to valstybės tarnautojai mūsų pinigus leidžia daug neatidžiau nei juos leistų tuos pinigus uždirbęs verslininkas. Lyginant su dosniai pažadus dalinančiais ir fantastiškų projektų besiimančiais politikais verslininkai kartais gali atrodyti kaip tikri šykštuoliai.
Po manęs nors ir tvanas
Žinoma, kai kurie ekonomikos dėsniai galioja vienodai tiek verslininkams, tiek politikams. Paprasta, jei išleidi daugiau nei uždirbi, gauni nuostolius. Jei nuostoliai tęsiasi ilgą laiką – lieka skolos. Tik štai, ilgai nuostolingai dirbantis verslininkas – bankrutuoja, o ilgai nuostolingai dirbantys politikai savivaldybės prašo didesnio finansavimo. Ir jį beveik visada gauna.
Kaip teigė premjeras, savivaldybei tiesiog negalima leisti bankrutuoti ir reikia imtis konkrečių veiksmų siekiant ją išgelbėti. Tie veiksmai – didesnė Vilniuje surenkamų lėšų dalis ir papildoma paskola iš valstybės biudžeto. Jeigu panaudotume šį pavyzdį auklėdami vaikus, visus pinigus išleidusiam ir dar prasiskolinusiam sūnui reikėtų paplekšnoti per petį, švelniai pasakyti, kad daugiau taip nedarytų ir į kišenę įdėti dar pora tūkstančių. Įdomu kaip jis elgtųsi tada?
Skolos renkamiems valdžios atstovams nėra tokios pavojingos jau vien dėl to, kad tada, kai teks jas apmokėti, jų kadencija bus tikriausiai pasibaigusi. Skolos liks jų įpėdiniams, o populiarumo sulaukia ne tie valdžios atstovai, kurie taupo ir neišlaidauja, o tie kurie didina atlyginimus, išmokas ir pensijas bei imasi didelių, gražiai atrodančių projektų. Skolomis rūpintis lieka kitos kadencijos atstovams.
Kiekviena naujai išrinkta vyriausybė visai teisėtai galėjo sakyti, kad jie iš praeitos valdžios paveldėjo blogą ekonominę situaciją ir tuščią biudžetą. Todėl per visus paskutinius dvidešimt metų biudžetas buvo deficitinis, nesvarbu ar ekonomika kilo, ar krito, vyko klestėjimas ar nuosmukis. Valdžios atstovams taupyti paskatos tiesiog nėra, priešingai, atlygio – perrinkimo ir populiarumo – sulaukia tie, kurie būna dosniausi.
Mažiau pelno, mažiau problemų
Net ir pelnas valstybiniame sektoriuje veikia priešingai nei privačiame. Pelną uždirbantis verslininkas gali jį reinvestuoti, plėstis, padidinti savo bei darbuotojų atlyginimus, ar atidėti uždirbtas lėšas juodesnei dienai. Verslininkai siekia pelno, nes gali naudoti jį taip, kaip jiems atrodo teisingiausia. Priešingai, valstybinių įmonių pelnas atitenka valstybei, o savivaldybėse nepanaudotos lėšos gražinamos į biudžetą.
Nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog taip ir turėtų veikti valstybinės įmonės – ne vaikytis pelno, o rūpintis, kaip papildyti biudžetą ir geriau tarnauti visuomenei. Tačiau, ko iš tikro moko valstybės tarnautojus tokios paskatos? Jei valstybinės įmonės uždirba pelną – jis iš jų atimamas. Jei savivaldybės neišleidžia joms paskirtų lėšų – jos jų netenka.
Paradoksalu, bet dirbti pelningai – neapsimoka. Priešingai, joms geriausia dirbti taip, kad kuo mažiau gauto pelno liktų nepanaudota. O būdų jį panaudoti visada atsiranda – tai ir įvairios komandiruotės užsienyje, stažuotės kurortuose, įmonės poilsiavietės, ar kiti „degantys“ projektai.
Vilniaus savivaldybės skola ir tai, kaip su ja tvarkomasi, puikiai iliustruoja, kokius rezultatus iššaukia sukurtos paskatos. Tai nėra pavienis atvejis ir ši problema egzistuoja tiek savivaldybių, tiek visos valstybės lygmeniu. Tačiau tai nereiškia, kad esame bejėgiai ir nieko čia negalime pakeisti.
Priešingai, mums reikia pripažinti kokios paskatos veikia viešajame sektoriuje ir kokios versle. Reikėtų aiškiai nustatyti, kad tuo, kuo gali užsiimti verslininkai, neturėtų užsiiminėti politikai. Reikia aiškiai paskaičiuoti prieš imantis grandiozinių projektų ar jie atneš daugiau naudos nei žalos. Jei aiškiai atskirsime politines ir ekonomines sritis ir leisime verslininkams užsiiminėti verslu, o politikams – politika, turėsime pigesnes, geriau organizuotas paslaugas ir skaidresnę, mūsų pinigus taupiau leidžiančią valdžią.
Remigijus Senavaitis yra LLRI jaunesnysis ekspertas
