Spartėjantis darbo užmokesčio didėjimo tempas įrodo, kad verslo plėtros epocha žemų darbo kaštų sąskaita baigėsi. Išgyvenusios 2009 m. ekonomikos nuosmukį verslo įmonės, stebėdamos dviženklį nedarbo lygį, nejautė jokio spaudimo kelti darbo užmokestį ir naudojosi šiuo konkurenciniu pranašumu keletą metų iš eilės. Tai padėjo šalies verslui atsigauti ir suformuoti tam tikrą finansinį buferį – vidutinis įmonių pelningumas Lietuvoje pastaruosius porą metų viršijo 4 proc., o grynojo pelno rodiklis augo dviženkliais tempais.
Tuo tarpu realus vidutinis darbo užmokestis, dėl ekonominės krizės susitraukęs daugiau nei 7 proc. vien per 2009 metus, 2010-2012 m. smuko toliau ir tik pernai metų viduryje fiksavo dugną. Tačiau, akivaizdu, kad toliau šalies verslas ant šio „žirgo“ joti nebegali, jo nešerdamas. Išryškėjo struktūrinio nedarbo problema: vis daugiau įmonių susiduria su tinkamos kvalifikacijos darbuotojų trūkumu net ir esant dviženkliam nedarbo lygiui.
Atlyginimus kelti skatina ir neslūgstantys emigracijos ir „protų“ nutekėjimo procesai. Siekdamos išlaikyti savo darbuotojus įmonės yra priverstos pradėti juos motyvuoti finansiškai ir kelti atlyginimus.
Ši žinia yra gera ne tik namų ūkių ekonomikoje, bet ir makroekonominiu aspektu. Tvari spartesnio darbo užmokesčio augimo tendencija turėtų įlieti optimizmo vartotojų lūkesčiams ir tiesiogiai paveikti vidaus paklausos vektorių.
Aktyvesnis namų ūkių vartojimas duotų rimtą impulsą į vidaus rinką orientuotoms veikloms tiek per mažmeninės prekybos apyvartų augimą, tiek per didesnį aktyvumą nekilnojamojo turto rinkoje, tiek per laisvalaikio ir sporto pramogų paklausos didėjimą. Tokia paspirtis iš ūkio vidaus būtų pačiu metu, nes pagrindinėms Lietuvos rinkoms susiduriant su sunkumais, į išorę orientuotas Lietuvos ekonomikos variklis – eksportas – po truputį praranda pagreitį.
Kalbant apie verslo efektyvumo perspektyvas, natūralu, kad, augant darbo užmokesčiui, pigios darbo jėgos poveikis verslui turės būti kompensuotas kitais veiksniais. Tikėtina, kad tai bus paskata Lietuvos įmonėms pradėti investuoti į veiklos efektyvumo didinimą ir atnaujinti gamybinius pajėgumus.
Deja, pastarųjų metų retrospektyvą, Lietuva pagal materialinių investicijų lygį (investicijų į gamybos priemones santykis su BVP), eilę metų velkasi Europos Sąjungos narių atsilikėlių gretose, tuo tarpu Latvija ir Estija pirmauja. Siekiant išlikti konkurencingais ir stengiantis užtikrinti subalansuotą bei tvarų ekonomikos vystymąsi, teks atrasti balansą tarp ekonomiškai pagrįsto darbo užmokesčio augimo ir veiklos modernizavimo investuojant.
Indrė Genytė-Pikčienė yra DNB banko vyresnioji analitikė
