Iš JAV prieš 26 metus į Kiniją persikraustęs vyriškis iki šiol neperprato daugumos savo vietinių kolegų ar pažįstamų. Priežastis paprasta – apie savo asmeninį gyvenimą kinai atvirai nekalba.
„Mėgstu Kiniją, ir ją gerbiu, o ar ji mane myli, nežinau. Bet žinau, kad čia visuomet būsiu svetimas. (Šiai šaliai – Red.) labai trūksta krikščioniško pamato, čia tvyro kažkoks moralinis vakuumas. Kai pietauji su kiniečiu, kalbi tik apie pinigus.
Aš nežinau, ar jie turi žmonas, vaikus, apie tai nešnekame. Net nežinau, ar mano kolegos turi šeimas“, - pasakojo E.Lehmanas, kuris trečiadienį lankėsi Lietuvoje ir skaitė pranešimą renginyje „Lietuva ir Kinija – perspektyvi partnerystė“.
Kita vertus, kartais E.Lehmanui primenama, kad jis yra svetimas ir malonesniu būdu.
„Aš ir mano šeima Kinijoje vis dar esame svetimi, atskalūnai, tačiau tai ne visada blogai. Keista, bet Kinijoje užsieniečiai dažnai būna labiau vertinami, nei savi žmonės. Pavyzdžiui JAV ar Lietuvoje į imigrantus žiūrima kreivai.
Tuo tarpu Kinijoje užsieniečiai yra aukštinami – jie greičiau kyla karjeros laiptais, o susirgę mano šeimos nariai į ligoninę patenka beveik be eilių – vietiniai gyventojai tuo tarpu laukia koridoriuje“, - apie Kinijos ypatumus pasakojo E.Lehmanas.
Daugiau apie gyvenimą ir iššūkius Kinijoje – išskirtiniame portalo lrytas.lt interviu.
- Kinijoje apsigyvenote prieš 26 metus. Kas lėmė tokį sprendimą?, - paklausė portalas lrytas.lt.
- Mokiausi kinų kalbos nuo vidurinės mokyklos laikų, taip pat šia kryptimi tęsiau studijas universitete. Mano universiteto grupėje buvo tik 8 žmonės – beje, 6 iš jų šiuo metu gyvena Kinijoje.
Baigęs universitetą pradėjau dirbti labai didelėje JAV teisės kontoroje. Kai šios įmonės atstovui reikėjo vykti į Kiniją, aš buvau vienintelis žmogus, mokėjęs kalbėti, skaityti ir rašyti kiniškai.
Nebuvau itin kvalifikuotas teisininkas tokioms pareigoms užimti, tačiau buvau vienintelis susikalbantis su kinais, tad išvykau.
Dirbau ten dvejus metus, tačiau tuomet įvyko Tianmenio aikštės protestai (1989 metais Pekine, Tianmenio aikštėje, vyko gyventojų protestai, buvo reikalaujama demokratijos. Po protestų mieste buvo įvesta karinė padėtis, žuvo keli civiliai – Red.). JAV teisės įmonė man pranešė, kad turiu du pasirinkimus – grįžti namo arba atsisveikinti su darbu.
Nutariau likti Kinijoje ir perėjau dirbti į valstybinę advokatų kontorą. Alga ten siekė 100 dolerių per mėnesį, taip pat man buvo suteiktas nemokamas apgyvendinimas. Nežinojau, ką daryti su tiek pinigų (juokiasi).
JAV firmoje gaudavau po 6 tūkst. dolerių per mėnesį. Tuomet tai buvo dideli pinigai – net ir dabar tai būtų nebloga alga. Tačiau pasirinkau likti ir dirbti su kinais.
Kai pagaliau buvo leista patiems kurti savo privatų verslą Kinijoje, aš tai padariau su savo vietiniais kolegomis Lee ir Xu, kurie buvo baigę užsienio universitetus.
Įkūrėme teisininkų kontorą – buvome aštunta privati įmonė Kinijoje. Nežinojome, ar kinai laikysis savo įstatymų, ar tiesiog įmes mus į kalėjimą. Šiuo savo veiksmu Kinija tiesiog tikrino, kas gausis iš tokio leidimo – bet kurią dieną įstatymą galėjo atšaukti ir panaikinti įmones.
- Kaip matome, leidimas nebuvo panaikintas.
- Niekada nepagalvojau, kad viskas bus gerai. Neturiu krištolinio rutulio ir prieš 20 metų nežinojau, kad ji taps greičiausiai augančia pasaulio ekonomika.
Man patiko kinų kalba, maistas, patys kinai. Nežinau, ar aš tikrai patinku kinams, tačiau Kinija buvo vieta, kur aš turėjau galimybių.
Gyvendamas Čikagoje (JAV) žinojau, kad galiu kartoti savo senelio ir tėvo gyvenimus ir man geriau ar blogiau pavyks sekti jų pėdomis. O Kinijoje atsivėrė visiškai kitokios galimybės – gal ne itin finansiškai naudingos, tačiau gerokai įdomesnės man, kaip asmenybei.
- Kaip sekėsi valdyti advokatų kontorą?
- Tiesą sakant, tai tikras galvosopis, nes advokatai nėra verslininkai (juokiasi). Be to, tai dar palyginti nauja veikla Kinijoje.
Kinai dar nėra pripratę prie advokatų, jie mieliau naudojasi guanxi (Kinų tradicija paslauga atsilyginti už paslaugą. Nuo korupcijos skiriasi tuo, kad suteikdamas paslaugą žmogus neprašo jam kaip nors atsilyginti – suteikta paslauga susaisto abu žmones tam tikru ryšiu. Tai laikoma labai dideliu pripažinimu, įvertinimu. Užsieniečiai dažniausiai nebūna priimami į guanxi santykius – Red.).
Tiesa, pastaruoju metu kiek pakito valdžios požiūris – ji stengiasi stiprinti Kinijos teisinės sistemos padėtį. Kita vertus, valdžia tai daro iš savanaudiškų paskatų – teisinei sistemai teks dalis tų sprendimų (ir atsakomybės už juos), kuriuos šiuo metu sprendžia valdančioji partija.
- Sakėte, kad sunku bendrauti su kinais. Ar dėl to bendraujate su kitais imigrantais, o vietinius paliekate ramybėje?
- Bendrauju su kinais, bet viskas, apie ką mes kalbame, sukasi apie verslą. Jie kalba tik apie pinigus. Kaip jų uždirbti, kaip jų gauti. Kinai yra neįtikėtinai verslūs. Mes Vakaruose nebeturime tokios verslumo dvasios. Kinai trokšta kurti verslą ir daryti pinigus - galbūt dėl to, jog anksčiau to negalėjo.
Ten nebėra darbo ir gyvenimo balanso, yra tik darbas. Tačiau tai duoda savo vaisių.
19 amžiuje žmonės vyko į Angliją, 20 amžiuje – į JAV. Dabar jie vyksta į Kiniją. Ši šalis tapo pasauliniu traukos centru.
- Kinijoje ilgą laiką buvo griežta vieno vaiko politika, šiuo metu šalyje yra gerokai daugiau jaunų vyrų ir berniukų, nei merginų. Ar tai nesukelia socialiniu problemų?
- Sukelia. Problemų sukuria jau vien tas faktas, kad vienam vaikui tenka 2 tėvai ir 4 seneliai – šešių žmonių dėmesys sukasi aplink vieną vaiką, jis turi pateisinti jų visų lūkesčius. Tai jau savaime yra tam tikra našta, spaudimas vaikui.
Socialinę įtampą šiek tiek mažina tai, jog kinai daug keliauja.
Šiuo metu Kinijos vidurinėje klasėje yra per 300 mln. žmonių. Jie yra mobilūs, jie vyksta kur tik panorėję.
Manau, kad pasiturintys kinai turės prieigą prie užsienio, susiras ten žmonas, bet skurdžių gyventojų situacija nebus tokia gera.
- O kokia yra pasiturinčių kinų situacija?
- Atsakysiu taip: anksčiau kinai sunkiai gaudavo vizas, jei norėdavo keliauti į JAV. Dabar JAV padidino vizų, išduodamų kinams, skaičių apie 40 proc. Kodėl? Nes kinai leidžia pinigus.
Šitas „Apple“ kompiuteris (Pašnekovas parodė į ant stalo gulėjusį „iPad“ planšetinį kompiuterį – Red.) Kalifornijoje yra 100 dolerių pigesnis, nei Pekine. Kai kinai atvyksta į JAV, jie perka viską, ką gali. Jie nori pirkti nepadirbtus, prabangius produktus, tačiau savo šalyje tam ne visuomet turi pinigų.
Kinija – tarsi du pasauliai. Viena vertus, ten klesti pigios klastotės. Tačiau taip pat Kinijoje yra didžiausia prabangių prekių rinka pasaulyje. Jei nueini į firmines „Louis Vuitton“, „Chanel“ parduotuves, pamatai ten išsirikiavusias pirkėjų eiles.
Vakariečiai bėgioja ar žiūri televizorių, o kinai eina į parduotuves. Tai – jų hobis.
Patikėkit, jei jie turėtų pinigų, jie pirktų tik originalias prekes, nes tai padeda išsiskirti.
Pavyzdžiui, šiame renginyje dalyvavusi mergina iš Kinijos, kuri studijuoja jūsų šalyje – aš nemanau, kad ji atvyko (Į Lietuvą – Red.) tam, kad galėtų čia likti. Ji čia atvyko tam, kad grįžusi būtų kitokia, nei 1,3 mlrd. kinų. Grįžusi mergina galės sakyti: „Aš gavau išsilavinimą Lietuvoje“ , ir tai taps jos pranašumu.
Dauguma emigrantų iš Kinijos vyksta į užsienį vien tam, kad būtų išskirtiniai.
