Mėsos perdirbimo įmonių rūpesčius užgožė pieno eksporto krizė. Tačiau ir vienų, ir kitų patirtis ta pati: dėl Rusijos apribojimų sugedusius gaminius teko utilizuoti. Tuos, kurie galioja ilgiau – parduoti pigiai Lietuvoje.
Įtampa, kurią sukėlė pieno produktų eksporto draudimas, Maskvoje įkaito iki raudonumo. Penktadienį, susitinka už maisto saugą atsakingų Lietuvos, Rusijos ir EK atsakingų institucijų vadovai: Jonas Milius, Sergejus Dankvertas ir Ladislavas Miko.
Vidurdienį, planuojamas jų susitikimas, kuriame bus tariamasi, kaip išbristi iš “pieno karo“ klampynės. Teks nepamiršti ir mėsos perdirbėjų, kuriems vis dar yra uždarytos prekybos su Rusija sienos.
Penktadienį, jei tik niekas nepasikeis, turi įvykti ir “Rospotriebnadzor” vado Genadijaus Oniščenkos bei Lietuvos verslininkų susitikimas. Juos į Maskvą lydi premjero patarėjas Antanas Vinkus. Maskvoje pienininkų nebuvo matyti: parodoje “Zolotaja osien” susitikimuose su politikais dalyvavo tik “Žemaitijos pieno” vadovas Robertas Pažemeckas.
Ketvirtadienį, Maskvą pasiekė ir vienintelės mėsos gaminius parodoje “Zolotaja osien” eksponuojančios mėsos perdirbimo įmonės “Biovela” vadovas Virginijus Kantauskas.
- Visas dėmesys šiuo metu sutelktas į pienininkų problemas. Tačiau mėsos perdirbėjams taip pat – ne pyragai. Jie vis dar neatgavo leidimo mėsos gaminius eksportuoti į Rusiją. Į ją gabenama tik atvėsinta jautiena. Kur teko padėti gaminius bei mėsą, kai Rusija liepą pasakė: “Stop”? - lrytas.lt paklausė V.Kantausko.
- Gaminių į Rusiją mūsų įmonė eksportavo nedaug. Daugiausia parduodavome skerdienos: šviežios mėsos. Tad ir mes patyrėme nuostolių, kai visa tai teko susigrąžinti iš Rusijos. Tačiau mūsų gaminių kiekiai buvo nedideli – nepatyrėme tokių nuostolių, kaip kad pienininkai.
Produktus, kurie negenda, pardavėme Lietuvoje, pavyzdžiui, vytintas dešras už mažesnę kainą. Bet pieniškos dešrelės genda taip pat greitai, kaip varškė ar grietinė.
- Kaip jums, mėsos perdirbėjams, atrodo pieno eksporto krizė? Rusija – Pasaulio prekybos organizacijos narė, o pienininkai skėsčioja rankomis, nesulaukdami jokios pagalbos.
- Per dieną niekas nepadaroma. Galbūt, sulaukus pirmojo signalo, būtų buvę galima iš anksto užbėgti įvykiams už akių.
Kita vertus, ir Lietuvoje, ir Rusijoje yra nustatyta tvarka, kas ir su kuo gali bendrauti. Jau pora dešimtmečių buvo nusistovėjusi tvarka, pagal kurią eksporto reikalus prižiūri – atima ar suteikia leidimus - Rusijos fitosanitarijos ir veterinarijos priežiūros tarnyba.
Iki šiol ji ir dirbo, visus kylančius nesklandumus įveikdama ir bendradarbiaudama su mūsų šalies Valstybine maisto ir veterinarijos tarnyba. Visi laboratorinių tyrimų rezultatai buvo klojami ant delno.
O dabar nuo pat pradžių buvo neaišku, kas ir kuo kaltinamas. Juk ir Muitų sąjungos dokumentuose, ir kitų institucijų dokumentuose numatyta, kas kontroliuoja sienas, o kas – gaminius, kai jie patenka į Rusijos rinką.
Dabar visa tai ignoruojama. Juk absoliučiai neaišku, kaip buvo paimti gaminiai laboratoriniams tyrimams, kuriuos inicijavo “Rospotrebnadzor” tarnyba.
Per sieną jie galėjo būti įvežti kokybiški, o kas su jais nutiko toliau juos transportuojant ar parduodant, nežinia. Juk tai ir transporto kompanijų, ir prekybininkų atsakomybė. Jei gamintojai veža kokybiškus produktus, o jie pakeliui sugenda, turi nukentėti pačios Rusijos kompanijos, o ne Lietuvos gamintojai.
- Rusija ir pienininkų, ir mėsos perdirbėjų reikalauja, kad gaminiai būtų gaminami tik iš lietuviškos žaliavos. Lietuva pati nepriaugina tiek gyvulių, kiek reikia. Kaip ta žaliava apsirūpinate?
- Tiek, kiek yra lietuviškos žaliavos, užtektų ne tik eksportui į Rusiją. Ir tuos reikalavimus nėra sunku įvykdyti. Dabar užtenka ir jautienos, ir kiaulienos. Jautienos yra dvigubai daugiau, nei parduodame Rusijai: jaučių per mėnesį paskerdžiama apie 2000, o išvežama į Rusiją pusė to kiekio. Kiti išvažiuoja į Italiją, Ispaniją ar parduodami Lietuvoje. Be to, prekiaujant su Rusija, svarbu nepanikuoti: būna, kas nors užkliūva, bet galima ištaisyti klaidas ir dirbti toliau.
- Maskvoje viešintys politikai pastarosiomis dienomis prakalbo apie tai, kad jų įtaka pieno skandale – per maža: gamintojai su "Rospotriebnadzor" turi tartis patys. Tai įmanoma?
- Verslas su politika turi eiti ranka rankon. Ir tai galioja ne tik prekiaujant su Rusija. Nebus šiltų politinių santykių, nebus ir atvirų verslui sienų. Taip, verslas turi išsakyti savo problemas, bet visa kita priklauso nuo valstybės.
Jei valstybės institucijos įsileidžia verslininkus kaip valstybės atstovus, tuomet verslininkai ir susiderės. Jei tai padarys Rusija, mes ir susiderėsime.
Yra ir teigiamų, ir neigiamų pusių – jei viską padarys verslininkai, ką veiks politikai?
- O prekyba kitose rinkose – ar ji neatsveria Rusijos?
- Visos rinkos – ir Amerikos, ir Kinijos, ir Didžiosios Britanijos, ir Airijos, ir visos kitos yra svarbios. Kiekis gaminių – skirtingas, skirtingi ir produktai.
Bet tai verčia įmones specializuotis. Amerikoje pieniškomis dešrelėmis neprekiautume, bet prekiautume vytintomis dešromis. Plėsti reikėtų jų gamybą, o tuo pačiu prekiauti kitokiais gaminiais kitur. Kiekiai nėra dideli, bet prekės patrauklios, ir gaminiai pasiskirsto įvairiose rinkose.
Rusijos prekybininkai suinteresuoti turėti tam tikrų mūsų gaminių. Jie važiuoja į tarptautines parodas ir jų prašo. O valstybės institucijos turi pasirūpinti tuo, kad prekyba vyktų.
