Po to paragauja lietuviškos duonos, meduolių, šakočio, ir čepsėdami atsitraukia nuo Lietuvos stendo. Jie keliauja prie kitų parodos „Auksinis ruduo“ dalyvių dairydamiesi, ar tik negaus kur ko įsidėti į burną.
„Uch-ach, trali vali“, - dainos ir šokiai buvo, yra ir bus Maskvoje kiekvieną spalį vykstančios šios tarptautinės žemės ūkio parodos atributai. Nuo ryto iki vakaro tarptautiniame paviljone aidi parodoje dalyvaujančių Rusijos sritims atstovaujančių muzikantų dainos, kurios susilieja į beprotišką triukšmą.
Jos nutils tik rytoj, šeštadienį, kai, baigiantis parodai, dalyviai – įvairių Rusijos sričių maisto produktų gamintojai išparduos tai, ką atgabeno.
Lagaminai su produktais - namie
Rusijos parodų centras (Всероссийский выставоцний центр) nuo sovietmečio bemaž nepasikeitė. Auksu spindinčios „penkiolikos sesių“ skulptūros, simbolizuojančios buvusias sovietų respublikas, toliau supa centrinį parodų centro fontaną.
Nostalgiškos, minkštabalsės rusiškos dainos, sklindančios iš garsiakalbių, gaubia visą parodų centro teritoriją, į kurią šiuo metu yra suvaryta Rusijos gamintojų žemės ūkio technika.
Viskas ten – iki skausmo pažįstama. Bet yra dar kažkas, kas šiemet smarkiai „atvėsino“ parodoje dalyvaujančių lietuvių emocijas. Tai politinis šaltis. Su lietuviais nesiglėbesčiuojama. Santykių ledą stingdo ir „dujų karas“, ir ES Rytų partnerystės sutarčių pasirašymas su Ukraina, Moldova, Gruzija.
Parodoje šiemet nėra nei armėnų vyndarių, nei lenkų mėsininkų, nei gruzinų atstovų. Lietuvos stendas jame taip pat – pustuštis. Jei anksčiau savo gaminius jame sukraudavo mėsos produktų gamintojai „Agrovet“, „Delikatesas“, „Krekenavos agrofirma“ ir kiti, šiemet eksponatų šaldytuvuose – tik „Biovelos“ gaminiai. Kam krauti lagaminus į Maskvą, jei mėsos gamintojai dar neatgavo leidimų joje prekiauti.
Pienininkai, kurie šiandien susitiko akis į akį su Rusijos vartotojų teises ginančiu Genadijumi Oniščenka, parodą aplenkė. Nors stenduose ir yra sukrauti „Pieno žvaigždžių“ bei „Vilkyškių pieninės“ ir „Žemaitijos pieno“ gaminiai, ties jais trypčioja tik skrajutes dalinantys šių gamintojų atstovai.
Parodoje nedalyvauja mūsų šalies daržovių augintojai, kurie ir pernai, iš užpernai maskviečiams suteikė galimybę pasigrožėti jų užaugintomis gėrybėmis. O dabar Rusija bulvių neperka, augalų augaliukų – taip pat.
Užkulisiuose - šalta
Politinis šaltis įsimetė ir į stendo parodoje užkulisius. Ten, kur ankstesniais metais plaukė delegacija po delegacijos, kur žemės ūkio ministerijos „galvos“ vaišino kitų valstybių „galvas“, liejantis kalboms apie abipusės prekybos galimybes bei „skysčiui“, kuris tas kalbas sutvirtina.
Net tuomet, 2011-aisiais, kai lietuvių verslininkams kilpą užnėrė klasikinis kiaulių maras, Rusijos pareigūnai nesilenkė lietuvių stendo. Derybos vyko ir pačioje Rusijos žemės ūkio ministerijoje, ir parodoje. Lietuviai kartu su Rusijos fitosanitarijos ir veterinarijos priežiūros tarnybos atstovais bei kitais pareigūnais kaito, užversti susitikimus stebinčios žurnalistų minios klausimų.
Ties Lietuvos stendu kasmet sukdavosi žemdirbių atstovai, nuo ryto iki vakaro sudarinėdami sandėrius ir sandorius, o jų antspaudas „į sveikatą“ tapdavo toks tvirtas, kad antroje dienos pusėje imdavo lietis šokiai ir dainos, užvestos kokios nors Samaros srities dainininkės. O sparną aplink ją, visiems plojant, „be sarmatos“ rėždavo šmaikštokas ir, deja, gobšokas tuometis viceministras.
Visa bėda, kad po tokios parodos keletui dienų viceministras su žemdirbiais prasmegdavo skradžiai žemės. Matyt, šalinant kone savaitę trunkančių susitikimų nuovargį tekdavo nagus prikišti ir toksikologams.
Užtat šiemet žemės ūkio ministras Vigilijus Jukna, atvykęs į parodą, jautėsi, lyg būtų aplietas šaltu politikos dušu. Atrodė, kad lietuvių delegacija Maskvoje yra ignoruojama. Pokalbiui apie prekybą su juo trečiadienį susėdo vos pora – Karelijos bei Kazachstano - žemės ūkio ministrų.
Lietuvos delegacija, trečiadienio vakarą pakviesta į priėmimą pas Rusijos žemės ūkio ministrą Nikolajų Fiodorovą, vakarieniavo ilgiau nei šešias valandas. O per tą laiką ministras su ministru įstengė tik apsikeisti keliomis mandagumo frazėmis.
Tad mūsų šalies delegacijai bent jau iki ketvirtadienio popietės teko tik skėsčioti rankomis: prekybai sienos – užtvertos, o oficialių, ant popieriaus suguldytų kaltinimų – jokių.
Atsuko nugarą
Ketvirtadienį į parodą iš Briuselio atlėkusiam Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos vadovui Jonui Miliui teko stvertis už galvos: planuoti susitikimai griuvo. Nors ir būta vilčių susitikti, G.Oniščenka jam atsuko nugarą.
Įsižeisti dėl to J.Milius turi ne vieną priežastį. Ištisą mėnesį jį ir jo tarnybą ignoravęs Rusijos vyriausiasis sanitaras staiga pareiškė, kad kalbėsis tik su gamintojais. Tarsi už maisto saugą atsakinga lietuvių tarnyba neegzistuotų. Tarsi pastaruosius 20 metų nebūtų egzistavę įstatymai, numatantys, kada, kur ir kaip tikrinti Rusijai parduodamus maisto produktus.
Būta toje „Auksinio rudens“ fone vykstančioje dramoje ir scenos, kai susitikimas su Rusijos fitosanitarijos ir veterinarijos priežiūros tarnybos vadovu Sergejumi Dankvertu taip pat subyrėjo.
Ir tik ketvirtadienį, kai J.Milius dar kartą apsuko skambučių ratą, į parodą atvykęs S.Dankverto patarėjas Nikolajus Aleksejenka pratarė, kad derybos bus, - kad S.Dankvertas, J.Milius ir Europos Komisijos atstovas galės sėsti už vieno stalo. Tai ir įvyko šiandien.
Tad vakar, ketvirtadienį, pieno karo frontas bent jau buvo pralaužtas. Buvo bent jau neoficialiai sutarta, kad abi Rusijos tarnybos pasidalins darbus: S.Dankverto tarnyba ir toliau kontroliuos žaliavų kokybę, o G.Oniščenkos – tai, kas yra į Rusiją atgabentų produktų pakuotėse, kai jos sugula ant parduotuvių lentynų.
